Česlovas Milošas, Josifas Brodskis, Tomas Venclova – trys iškilios mūsų dienų asmenybės, mylėję Vilnių ir Lietuvą, patyrę emigranto dalią, artimi bičiuliai, poetai, vertę vienas kito kūrybą. Brodskis ir Venclova priklausydami vienai kartai, kartai, kurios gyvenimui ir pasaulėžiūrai didelės įtakos turėjo tokie įvykiai, kaip 1956 m. sukilimas Vengrijoje, sukūrė tris dešimtmečius trukusį tarpkultūrinį dialogą, paremtą tais pačiais pergyvenimais, aliuzijomis. Jų likimus dar smarkiau sujungė emigracija, į kurią abu poetai išvyko XX a 8 dešimtmetyje. Česlovas Milošas emigracijoje jau gyveno nuo 1951 metų, kuomet pasiprašė Paryžiuje politinio prieglobsčio. 8 dešimtmetyje Milošas dirbo Kalifornijos universitete Berklyje. Čia, vakaruose, šių trijų iškilių asmenybių keliai susikirto ir nebeišsiskyrė niekada.
    Tačiau sugrįžkime į praeitį. Tomas Venclova susipažino su Josifu Brodskiu 1966 metais Vilniuje, kai, vasaros pabaigoje, pakviestas (dabar profesoriaus) fiziko Ramūno Katiliaus ir jo žmonos Elės, atvyko pasisvečiuoti į Katilių butą Vilniuje. Štai kaip Ramūnas Katilius aprašo pirmąjį jų susitikimą:
    „Tą patį vakarą prie didelio apvalaus stalo mūsų bute Liejyklos gatvės namo nr.1 antrajame aukšte Josifas stipriu balsu, žodžiais neapsakoma intonacija skaitė eilėraščius, parašytus "kaime"(taip jis vadino tremtį) ir jau grįžus į Piterį – "Одной поэтессе", "Два часа в резервуаре", "Остановка в пустыне", "На смерть Т.С.Элиота" ir kitus. (...) Matyt, mes buvome geri klausytojai, nes eilės buvo skaitomos ir kitą, ir dar kitą vakarą. (...) Josifas greit susidraugavo ne tik su mumis, bet ir su mūsų draugais – Juozu Tumeliu, Pranu Morkumi, Virgilijumi Čepaičiu, Ina Vapšinskaite. Gal antrą dieną į Vilnių iš kažkur parvažiavo ir Tomas Venclova. Poetai susipažino – ir, drįsčiau teigti, jau pirmą akimirką užsimezgė tas ypatingas, nuostabus ryšys, kuris nuo tada jungė juodu trisdešimt metų. Per tolesnius trejetą ketvertą metų Josifas dar kelis kartus lankėsi Vilniuje, apsistodamas tame pačiame bute Liejyklos gatvėje, kuriame tuo metu jau gyveno Virgilijus Čepaitis, taip pat pas Tomą Venclovą arba Antakalnyje pas mus. Tiesioginis meninis šių apsilankymų rezultatas – eilėraštis apie Palangą ("Коньяк в графине цвета янтаря...", 1967), eilių ciklas "Литовский дивертисмент" (1971), "Литовский ноктюрн: Томасу Венцлова" (1973)".

    Josifo gyvenimas tuometiniame Leningrade nebuvo labai sėkmingas - netoleruojamas valdžios, teistas už veltėdžiavimą, neseniai sugrįžęs iš tremties, be pragyvenimo šaltinio. Galimybės spausdintis tėvynėje nebuvo. Užsidirbti duoną kokiu nors literatūriniu darbu – sakysim, vertimais, maitindavusiais Achmatovą ir Pasternaką, atrodytų, dar blogesniais laikais – iš esmės irgi nebuvo.
    Kartą draugai iš Odesos kino studijos pakvietė Josifą Brodskį pabandyti laimę kine, davė jam nedidelį vaidmenį. Brodskis, turėdamas neabejotinų artistinių gabumų, puikiai jį atliko. Studija jau ruošė jam antrą vaidmenį, bet čia Odesos partijos komitetą pasiekė maždaug toks Leningrado "obkomo" įspėjimas: mes jo nepalaikome, o jūs palaikote. Odesos kino studijai teko iš beveik baigto filmo iskirpti visus kadrus, kur buvo nufilmuotas Josifas.
    Pagaliau 1972 m. pavasarį Josifą išsikvietė Leningrado OVIR'o viršininkas ir paklausė, kodėl jis neemigruoja. Josifas puikiai žinojo Sistemos žodyną ir iš karto suprato, kad tai – pranešimas apie priimtą sprendimą ir kad vienaip ar kitaip sprendimas bus įvykdytas. Porą minučių patylėjęs, Brodskis pasakė, kad sutinkąs emigruoti.
    Iš Ramūno Katiliaus prisiminimų: “1972 metų birželio 4 dieną keliolika – gal dvidešimt – draugų būriuojamės aplink Josifą skverelyje priešais Leningrado tarptautinio oro uosto pastatą. Muitinėje pasakė, kad dar anksti. Vienas iš mūsų paklausia Josifo apie eilutę iš kažkurio jo eilėraščio, ir, prisėdęs ant suolo, Josifas rašo tikrąjį variantą į klausiančiojo užrašų knygutę. Muitinės darbuotojai, matyt, apsižiūri, kad aikštėje vyksta, jų akimis, beveik mitingas. Išeina uniformuotas bernas ir mosteli Josifui eiti į vidų. Dar po valandos ar dviejų mojuojame lipančiam į autobusą.”
    Iš Tomo Venclovos pasakojimo po “Lietuviško divertismento” premjeros 2005 m. rugpjūčio mėnesį Venclovų namuose-muziejuje sužinojome, kad prieš išvažiuojant į vakarus draugai viename Leningrado restorane padarė jam išleistuves. Josifas kalbėjosi su Tomu ir užklausė, koks jo manymu geriausias dabartinis lenkų poetas. Tomas pasakė: "Česlavas Milošas". Brodskis nebuvo dar tuomet skaitęs jo kūrybos ir Tomas jam pastebėjo, kad Milošo kūryba panaši į paties Josifo. Įdomu, kad Milošas buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo Brodskis užmezgė kontaktą vakaruose. Milošas pats parašė Brodskiui laišką, kai jis gyveno Austrijoje. Brodskis yra pasakęs, kad tas laiškas pats svarbiausias iš laiškų, jo gautų emigracijoje. T. Venclova taip perpasakojo Milošo laiško ištrauką: "Jūs be abejo bijote, kad emigracijoje negalėsite rašyti. Jei negalėsite, vadinasi taip jums lemta, o jei galėsite – ačiū Dievui". Rašė, kad iš pradžių emigracija buna labai sunki, bet, jei ištvers tą adaptacijos laiką, vėliau bus lengviau. Brodskis iš tiesų bijojo, ir laiškas labai jį nuramino. Jis pradėjo rašyti. Kas keletą metų pasirodydavo vis nauji eilių rinkiniai, bet rašė ne tik eiles. Nors išvykdamas angliškai mokėjo tik šiek tiek geriau, nei visi tarybiniai piliečiai, Amerikoje greitai pasijuto galįs angliškai rašyti esė, o vėliau ir poeziją. Brodskis, kuris buvo baigęs tarybinės mokyklos tik 7 klases, sėkmingai dėstė Mičigano, Niujorko universitetuose, Masačiūsetso koledže (dėstė senovės Romos poetus, 19-jo ir 20-jo amžiaus rusų poeziją, lyginamąją poeziją).
    Apie Tomą Venclovą Česlavas Milošas pirmą kartą sužinojo iš Josifo Brodskio, kuris jam papasakojo, kad Vilniuje yra labai įdomus, geras poetas, priklausantis Helsinkio grupei. Neužilgo gavo Tomo eilėraščių tomelį ir išvertė eilėraštį “Pašnekesys žiemą”, kuris jam padarė didžiulį įspudį, į lenkų kalbą. Tuomet Milošas išgirdo, kad Venclovos padėtis Lietuvoje sunkėja, kad jis norėtų išvažiuoti į užsienį. Kalifornijos universitetas Berklyje pasiuntė jam kvietimą atvykti dėstyti, bet iš to nieko neišėjo. Tomo neišleido dar bent pora metų. O po to staiga T. Venclova buvo iškviestas į Vidaus reikalų ministeriją ir jam buvo pasiulyta po mėnesio išvykti dėstyti į Berklį. Tai atsitiko 1977 m. Č. Milošas Berklyje rūpinosi Tomu, net bandė palikti jam savo darbo vietą universitete, nes pats jau ruošėsi į pensiją. Bet fakulteto valdžia nesutiko. Vėliau T. Venclova apsigynė doktoratą Jeilio universitete ir dabar ten profesoriauja.
    Pats Tomas apie Česlavą Milošą sužinojo dar gyvendamas Lietuvoje, skaitydamas jo knygą “Gimtoji Europa”, kuri į Vilnių buvo siunčiama iš vakarų maždaug pusantrų metų po vieną puslapį laiškuose ir vėliau čia buvo įrišta kaip knyga. Vėliau Venclova papasakojo apie tai Milošui. Vienas pačių žinomiausių T. Venclovos kūrinių – kartu su Milošu 1978 metais parašytas dialogas ”Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma.” Iš kurio nemažai žmonių pirmą kartą sužinojo apie Lietuvos ir Vilniaus problemas. Vilniaus, kuris abiems buvo jų jaunystės miestu.
    Milošas, Venclova ir Brodskis bendravo gyvendami vakaruose, tapo vis trys artimais draugais ir bendraminčiais. Trijų poetų artimumas ne tik skatino juos versti vienas kito eiles, jų draugystė turėjo reikšmės ne vien kultūrai. Šie ryšiai pagimdė ir rimčiausias pilietines akcijas. Tai minėtas Milošo ir Venclovos dialogas Vilniaus tema Paryžiaus "Kultūroje" (galima sakyti – taikos sutartis, sudaryta intelektualų, kuomet dar negalėjo atsirasti tarpvalstybinė sutartis) bei 1991 metų sausio 15 dieną New York Times paskelbtas trijų poetų protestas. Štai jo tekstas (verstas Ramūno Katiliaus):
    Poetai už Lietuvą. Mes esame trys poetai, draugai, atstovaujantys tris kalbas: lietuvių, rusų ir lenkų. Mes raginame pasaulio bendruomenę – mūsų kolegas rašytojus ir visus sąžiningus žmones – pakelti protesto balsą prieš nežmonišką Sovietų išpuolį prieš Lietuvos žmones. Pastarųjų dienų įvykiai prilygsta bjauriausiems Sovietų sistemos ekscesams. Tomas Venclova, Josifas Brodskis, Česlavas Milošas“.

Birutė Vagrienė

 

Dail. A. Kliševičiaus sukurtas lankstinuko puslapis


www.vilniausmuziejai.lt                                                                                             © Vilniaus memorialinių muziejų direkcija