Ką tik Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija išleido mūsų kolegos Rimgaudo Ryliškio (teksto autorius) knygą MARKUČIAI. VILNIOS SLĖNIS.
Laisvalaikiu kraštotyra ir sostinę supusių dvarų istorija besidomintis autorius leidinyje apžvelgia Markučių, Pūčkorių, Ribiškių, Leoniškių vietovių, čia buvusių dvarų bei rytinės Paplaujos dalies nuo Užupio iki buvusio Markučių dvaro istorinę raidą, vietovėse vykusius svarbesnius urbanizacijos procesus.

Natūralu, kad leidinio dominantė - Markučiai, kurių dvarą istorijos tėkmėje valdė garsių Lietuvos didikų Kiškų, Chodkevičių, Godlevskių šeimos, o  XIX a. pabaigoje dvaras  Vilnių surišo su Didžiojo poeto Aleksandro Puškino šeima.

Markučiuose autorius praleido didesnę savo gyvenimo dalį.

„ (...) svarbu paminėti, kad dirbamos žemės Markučiuose ir artimiausiose jų prieigose su Paplauja, Ribiškėmis, Leoniškėmis buvo nedaug. Gyventojams pragyventi iš natūralios žemės ūkio veiklos buvo ganėtinai sunku. Tas ir lėmė, kad  kalvota, turtinga miškais, vandens telkiniais ir akiai mielomis regyklomis gamta XIX a. paskatino juos čia kurti miesto vasarnamių tinklą. Čia buvo statomos vilos,  nuomojamos turtingesnėms miestiečiams, o vasarotojams pritraukti šalia jų  kūrėsi pramogoms skirti objektai. Jau  XIX a. pirmoje pusėje  Markučiuose ir jų apylinkėse veikė populiariausios Vilniuje užeigos: Karlsbado, Kadinacio smuklės, Berlino, Konstantinopolio karčiamos, Beatliejaus kavinukė,  Naujanerio, Jeruzalės (Jeruzolimo) užeigos namai su biliardinėmis, Kreivakalnio kavinukė, Burlakopolio karčiamėlė su kėglių aikštele, „Žalioji pievelė“, paskendusi gražioje  medžių alėjoje, ,,Geležinė trobelė“, su kėgline ir vasaros estrada, kurioje vakarais grodavo orkestrai...”

Šiandien iš buvusio Markučių dvaro sodybos statinių yra išlikę 1906 m. Varvaros Puškinos pastangomis pastatyta koplyčia ir 1868 m. Aleksejaus Melnikovo pastatytas pagrindinis gyvenamasis namas,  kuriame XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo įsteigtas Literatūrinio Aleksandro Puškino muziejus. Jame saugomi autentiški XIX a. antros pusės–XX amžiaus pirmos pusės Vilniaus dvarininkų Varvaros ir Grigorijaus Puškinų baldai, buities daiktai, biblioteka, meno kūriniai, didelė Markučių dvaro planų kolekcija, nemaža šeimos ir Markučių dvaro archyvo dalis, taip pat ypač vertingas XIX a. medinių raižinių, skirtų Markučių dvaro sodybos statinių puošybai, projektų rinkinys.

O čia, muziejuje,  šiandien verda gyvenimas – gyva ir įdomu. Apsilankykite!

Dvaras - ilgaamžis, pagrindinis Lietuvos ūkio valdymo instrumentas, įteisintas visuose LDK Statutuose, gyvavęs iki pat 1940 m., kai Lietuvoje, vykdant sovietinę žemės reformą ir kolektyvizacijos procesą, dvarai buvo nacionalizuoti ir ilgiems dešimtmečiams iš mūsų sąmonės išnyko „dvaro“ sąvoka, o iš viešosios kalbos – žodis „dvaras“.

Manau, kad pažinti praeitį yra įdomu ir dėl to, kad „ (...) Rankraščiai nedega“ (M. Bulgakovas).  Jie tik neretai traktuojami skirtingai.

Rimgaudas Ryliškis

2011-02-14