2010 m. spalio 7 d. B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje buvo minimas lenkų kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento Emilio Mlynarskio 140-ojo gimimo jubiliejus. Renginyje dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Judita Žukienė, muzikologė Dalia Palionytė. Kūrinius smuikui atliko smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekeris (von Bekker) ir pianistė Eglė Vosyliūtė.
Kompozitoriaus biografiją bei kūrybą pristatė muzikologas Edmundas Gedgaudas. Emilis Mlynarskis gimė 1870 m. liepos 18 d. Kybartuose (mirė 1935 04 05). Smuikuoti pradėjo dar vaikystėje. Sankt Peterburge tolimesnes muzikos studijas tęsė pas garsų to meto vengrų smuikininką Leopoldą Auerį, kompozicijos žinių sėmėsi iš Anatolijaus Liadovo, o instrumentuotę dėstė kompozitorius Nikolajus Rimskis-Korsakovas. E. Mlynarskis studijų metu išsiskyrė talentu ir ypatingu muzikalumu, todėl tik baigusiam studijas iš karto buvo pasiūlyta groti antruoju smuiku Leopoldo Auerio styginių kvartete. Šalia muzikavimo šiame kolektyve sekė daugybė koncertinių kelionių į Sankt Peterburgą, Minską, Gardiną, Kauną, Vilnių, Kievą, Odesą, Varšuvą, Berliną, Leipcigą, Magdeburgą, Hannoverį, Mannheimą, Augsburgą ir Londoną. 1904 m. prisidėjo prie Varšuvos filharmonijos įkūrimo. Nuo 1919 iki 1929 m. buvo Varšuvos operos meno direktorius. 1929 m. Emilis Mlynarskis išvyko į Filadelfiją dėstyti Music of Curtis universitete, tačiau neilgam. 1831 m. grįžo į Varšuvą ir vėl įsisuko į miesto kultūrinį gyvenimą.
Į Ilguvą Emilį Mlynarskį atvedė meilė. Nežinoma kokiomis aplinkybėmis jis susipažino su Beatričės Grincevičiūtės teta Ona Grincevičiūte. Jiems susituokus, Ilguva kaip žmonos kraitis atiteko Emiliui Mlynarskiui. Nuolatinės koncertinės kelionės ir pedagoginis bei vadovaujantis darbas Varšuvos konservatorijoje ir operos teatre reikalavo nemažų pastangų ir jėgų, todėl Ilguva Emilio Mlynarskio gyvenime buvo atokvėpio ir ramybės oazė. Čia vyko kurortinis gyvenimas, pilnas bendravimo ir muzikavimo malonumų. Jo artimi ryšiai su garsiais menininkais iš Varšuvos kėlėsi į Ilguvą. Todėl čia, ypač vasaros metu, liejosi lenkų kompozitoriaus ir pianisto Ignacijaus Paderevskio, smuikininko Pavelo Kochanskio, pianisto Artūro Rubinšteino ir kitų menininkų muzikavimas. Nesididžiuodami galime teigti, jog Ilguvos dvaras prieš Pirmąjį pasaulinį karą tapo žymių kompozitorių susitikimo vieta. Šioje gražioje gamtos apsuptyje gimė F-dur simfonija, opera „Vasaros naktis“ bei kiti smulkiajai muzikinei kūrybai priskiriami kūrinai. Viena tokių vasarų buvo lemtinga ir mūsų kompozitoriui Stasiui Šmkui. Iki šiol buvo žinoma, jog Emilis Mlynarskis Belvederio dvare išgirdęs Stasio Šimkaus muzikavimą, pasiūlė jam studijas iš savo asmeninių lėšų. Muzikologė Danutė Plionytė teigė, jog ji radusi medžiagos J. Žilevičiaus archyve Čikagoje, jog Stasį Šimkų rėmė ir turtinga inteligentija bei kunigai ir Emilis Mlynarskis nerodė didelio entuziazmo remti būsimą kompozitorių, tačiau daugumos rėmėjų spaudžiamas vis tik sutiko. Savo pagalbą siūlė ir M. K. Čiurlioniui, tačiau šis studijoms pasirinko Sankt Peterburgą. B. Grincevičiūtė taip pat su dėkingumu ir šiluma prisimindavo savo tetėno paramą ir aštuonis metus praleistus jo bute Varšuvoje.
Negalime neigti, kad Ilguvos dvaro muzikavimas yra tęsinys senais laikais dvaruose gyvavusios muzikavimo tradicijos, kurios muzikinius ypatumus pristatė doc. Judita Žukienė. Lietuvoje buvo daugybė dvarų, turėjusių orkestrą su daugiau nei septyniasdešimt muzikantų. Ypatingai aukšta muzikine kultūra pasižymėjo Oginskių dvaras Plungėje. Buvo prisimintas ir Mykolas Kleopas Oginskis, kurio muzika dar ir dabar skamba įvairiausiose salėse. Šie savamokslių orkestrai profesionaliai atlikdavo to laikotarpio užsienio autorių kūrinius. Būtent jie buvo didieji klasikinės muzikos puoselėtojai ir globėjai. Nors kintančiame pasaulyje dominuoja kitos vertybės, tačiau šimtmečiais gyvavusios tradicijos, išliekančios puoselėtojų dėka, palieka pėdsakus, kuriais žmonės šiais pragmatiškais laikais vis tik seka.
Laima Žukauskaitė
B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus muziejininkė |
