Viename iš Beatričės Grincevičiūtės memorialinio muziejaus kambarių surengta Lolitos Malinauskienės akvarelių paroda. Nors nuo parodos atidarymo praėjo vos savaitė (paroda atidaryta 2009 04 24) atrodo, kad šie paveikslai čia kabojo nuo muziejaus įkūrimo pradžios: taip betarpiškai jie susilieja su ekspozicijos erdve. Tradicinė akvarelė – intymus žanras, pilnai atsiskleidžiantis kamerinėje aplinkoje, kur žiūrovas niekur neskuba ir yra pasiruošęs dialogui su meno kūriniu.
Apžvelgus Lolitos darbus, kyla prieštaringos mintys. Iš pirmo žvilgsnio – tai tradiciškos akvarelės, kuriose pavaizduoti būdingi Lietuvos peizažo motyvai, Vilniaus architektūra, miesto apylinkės. Čia įtikinamai perteiktos gamtos spalvos, erdvė, šviesa. Šiuolaikiniame meno pasaulyje, kuomet kūryboje masiškai naudojamas kompiuteris ir kitos modernios technologijos, tokie darbai jau tampa retenybe ir iššūkiu. Ypač tai pasakytina apie akvarelės techniką, nes ji reikalauja labai tvirtų darbo įgūdžių, susikaupimo ir atsidavimo kūrybos proceso metu. Akvarelė nuliejama gana greitai, vienu atsikvėpimu, o mokytis to reikia ilgai ir kantriai. Malinauskienės darbai – gana didelio formato, tokią erdvę ne kiekvienam akvarelininkui lengva „suvaldyti“, tačiau juose jaučiama stipri ranka ir galingas visumos pojūtis. Beje, čia beveik nematysime dabar madingų ryškių, kontrastingų spalvų. Stipriausiuose savo kūriniuose autorė žaidžia pilkšvų, rusvų atspalvių tonais ir pustoniais, turtingai juos niuansuodama perteikia lėtą blėstančios šviesos judėjimą Lietuvos slėniais ir lygumomis. Dailininkei nereikia išraiškingo, kuo nors išsiskiriančio gamtos motyvo: kūrinio nuotaiką ji sukuria taupiu piešiniu ir santūriomis persiliejančių spalvų dėmėmis, kurioms jėgos suteikia energingas potėpis bei tikslūs akcentai. Šmėstelėjusi melancholika persipina su ekspresija ir vidine dinamika.
Eksponuojamos Malinauskienės akvarelės – gana įvairios savo atlikimo technika ir menininko santykiu su vaizdavimo objektu. Vaizduodama architektūrą dailininkė šiek tiek iš arčiau pasižiūri į objektą, ryškiau jį detalizuoja, tam panaudodama sausą akvarelės techniką. Pasirinkdama gamtos motyvus ji mėgsta aukštą horizontą, plačiai išsiliejančias tolumas ir platumas. Čia atsiskleidžia šio žanro esmė – laisva menininko saviraiška ir dinamiška nuotaikų kaita.
Gražina Gurnevičiūtė
|
