2010 m. rugsėjo 8 d. B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“ vyko Stanislovo Lozowskio knygos „Gromadskių giminės istorija“ (Historia rodu Gromadzkich) pristatymas.Knygoje pateikiama B. Grincevičiūtės tetos Henrikos Gromadskos gyvenimo istorija ir tragiškas dalies jos šeimos narių likimas Sibiro tremtyje. Dalyvavo knygos autorius Stanislovas Lozovskis.
Dainininkės B. Grincevičiūtės protėviai minimi dar XVI a. rašytiniuose dokumentuose. Nors šios šeimos istorija vis dar tyrinėjama, tačiau dažniausiai nutinka, jog užrašytos šimtametės istorijos išlieka, o čia pat prieš kelis dešimtmečius gyvenusių žmonių istorijos išnyksta kartu su tos kartos žmonėmis. Manėme, kad panašiai bus atsitikę ir su dainininkės tetos Henrikos Gromadskos istorija. Apie vieną iš jos tetų Oną Mlynarskienę daugiau sekant jos vyro garsaus kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento Emilio Mlynarskio kūrybinio gyvenimo ir betarpiškų sąsajų su Ilguvos dvaru pėdsakais. Henrikos Gromadskos praeitis buvo žinoma tik iš girdėtų pasakojimų ir be jokių konkretesnių faktų. Stanislovo Lazovskio knygoje „Gromadskių giminės istorija“ atsiskleidžia įvairiaspalvė šios giminės praeitis nuo XVI a. vidurio iki mūsų dienų. Vėliau Atskleisti giminės praeitį autoriui greičiausiai pagelbėjo tiesioginis ryšys su šia šeima. Autoriaus žmona yra Henrikos Grincevičiūtės Gromadskienės vaikaitė Liudvika Lozowska.
Taigi, Henrikos Grincevičiūtės vyras Liudvikas Gromadskis giminėje buvo dvyliktos kartos atstovas. Remiantis Valstybiniu Berlyno archyvu pirmieji šios giminės protėviai gyveno Kolne, Lenkijos žemėse, kurios tuo metu priklausė Prūsijos karalystei. Tose žemėse gyvenusieji Gromadskiai nutautėjo - vis daugiau bendravo vokiečių kalba, o ir tikėjimą pasirinko evangelikų. Todėl šioje pavardėje XVIII a. pabaigoje sutinkame vokiečių pavardėms būdingą priedėlį von. Ryškiausias iš šios giminės atstovų buvo Karlas Vilhelmas von Gromadskis (1779-1842), kuris Karaliaučiaus universitete studijavo filosofiją, o vėliau tapo liuteronų kunigu. Reikia pastebėti, kad nuo XVIII a. visi Gromadskių giminės vyrai buvo studijavę universitetuose. Tačiau nėra žinoma, ar kas nors iš giminės atstovų buvo ką nors pasiekę mokslo srityje, tačiau su turtu susiję dalykai jiems sekėsi puikiai. Tai buvo giminė, valdžiusi didelius žemių plotus. Dauguma jos atstovų užsiėmė prekyba ir tapo stambiais pirkliais. Vienas iš tokių buvo Danielius Gromadskis, iš pradžių turėjęs tik karčemą, vėliau įsigijo vis daugiau žemių su nekilnojamuoju turtu Karaliaučiaus šiaurinėje dalyje. Jo sūnus Jonas Alfredas savo nuosavybėje turėjo 1100 ha žemės.
Liudvikas Gromadskis (g. 1872), Henrikos Grincevičiūtės vyras, gimė Šikšnių dvare, kurį 1804 m. už 23 000 markių įsigijo Karolis Vilhelmas von Gromadskis. Po jo šis dvaras atiteko jo sūnui Konstantinui, kuris pagal tradiciją perleido savo vyriausiajam sūnui Vladislovui. Apie jį nedaug išlikę žinių, tačiau yra žinoma, kad jis buvo įgijęs chemiko išsilavinimą Berlyne ir puikiai tvarkė Šikšnių dvaro ūkį. Iš keturių jo vaikų – Konstantino (g. 1868), Gabrielės (g. 1870), Liudviko (g. 1872) ir Vaclovo (g.1875), Šikšnių dvaras atiteko būtent trečiajam – Liudvikui, kuriam buvo lemta tapti paskutiniu šio dvaro savininku. Pastarasis buvo puikus teisininkas ir pasižymėjo ypatingais gabumais kalboms ir pajauta muzikai - puikiai grojo fortepijonu, kurį Bronislovui Rimkevičiui (žmonos motinos broliui) padedant įsigijo iš lenkų kompozitoriaus Ignaco Paderevskio. Šiame dvare muzika skambėdavo gana dažnai, o ypač per šventes.
Taigi, tik ką įgijęs teisininko išsilavinimą 1901 m. Liudvikas Gromadskis susituokė su septyneriais metais jaunesne Henrika Grincevičiūte (g. 1879). Tuoktuvės, kaip ir buvo įprasta pagal to meto tradiciją, vyko Ilguvos dvaro bažnyčioje. Šioje santuokoje gimė keturi vaikai – Jurgis (g. 1903), Mauricijus (g. 1904), Jonas (g. 1905) ir Secilija (g. 1907). Šeimyninę ramybę drumstė Henrikos nervų liga, kuri kilo gimus antrajam sūnui Mauricijui. Liudvikas rūpinosi žmonos sveikata. 1905 m. jie keliavo po Šveicariją, būtent ten jiems gimė Jonas ir Secilija. Jurgis Gdansko politechnikume studijavo elektronikos mokslus, o Jonas turėjo polinkį chemijos mokslui. 1937 m. Nancy universitete (Prancūzija) jis apgynė disertaciją spirito fermentacijos tema. Tragiškas likimas ištiko Mauricijų. Kaip buvo įprasta dvarininkų šeimose, per didžiąsias šventes laiką paįvairinti įvairiomis pramogomis. Viena tokių pramogų buvo fechtuotė, kuri Mauricijui lemtingai nutraukė gyvenimą. Tada jam tebuvo tik dvidešimt vieneri metai. Buvo Velykų šventadienis. Namiškiai visi jau grįžę iš bažnyčios ir pakilę nuo pietų stalo nusprendė surengti fechtavimosi varžybas. Mauricijaus varžovas buvo vyriausias Beatričės brolis Henrikas. Po staigios Henriko atakos Mauricijus staiga krito. Pusbrolis juokaudamas ragino jį keltis manydamas, jog pusbrolis tiesiog apsimeta. Tačiau Mauricijus jau buvo miręs. Henriko dukra Onutė pasakojo, jog tėvas visą gyvenimą jautė kaltę dėl pusbrolio mirties. Tai nebuvo vienintelis skausmingas įvykis šioje šeimoje. Tragiškas likimas ištiko ir Seciliją su Henrika. Su pirmaisiais Antrojo Pasaulinio karo trėmimais jos atsidūrė Vorkutoje, iš kur grįžti joms nebuvo lemta. Tą tragišką dienos vakarą siautė didelė pūga. Secilija, kaip visada, išėjo parnešti vandens. Motina sunerimusi, kad dukra ilgai negrįžta, išėjo jos ieškoti. Kitą dieną rado jas netoli žeminės absikabinusias viena kitą. Tremtis palietė ir vyriausiąjį Henrikos sūnų Jurgį. Jis gyveno Tiksi mieste, ten sukūrė šeimą. Jurgio išsilavinimas elektrifikacijos srityje pravertė paleidžiant į darbą vienintelę tuose kraštuose elektrinę. Su žmona Agrafiena susilaukė dukters Janinos. Jurgis pasižymėjo išmintim, gerumu ir sumanumu. Taurumas ir geraširdiškumas jam buvo pamatiniai gyvenimo dalykai, kuriais jis vadovavosi kasdieniame gyvenime. Giminėje prisimenama istorija, kuomet vienam darbuotojui prasikaltus, Jurgis kalėjo prisiimdamas visą kaltę sau, nes šis turėjo mažus vaikus. Tai reto kilnumo ir pagarbos vertas poelgis. Sibiro tremties neteko patirti tik Liudvikui Gromadskiai ir jo sūnui Jonui. Pastarasis Lietuvoje pasiliko tik todėl, kad tuo metu gyveno Kaune, mat jis dirbo Kauno universiteto Chemijos technologijų skyriuje, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka tuo metu nebuvo gimtuosiuose namuose. Pats Liudvikas Gromadskis nebuvo išvežtas dėl ligos. Yra išlikęs laiškas, kuriame Beatričei aprašo savo sunkią padėtį ir jos prašo pagalbos. Tik prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui Liudvikas mėgino bėgti į Karaliaučių. Iki miesto liko dvidešimt penki kilometrai, kuomet jį užklupo mūšis. Namas, kuriame buvo apsistojęs Liudvikas Gromadskis, sudegė. Jam vos pavyko išsigelbėti. Netekus namų ir viso turto, Liudvikui kilo nenumaldomas noras grįžti į gimtuosius Šikšnius. Kelionė buvo ilga – 86 kilometrai pėsčiomis ir 70 kilometrų vežimu. Keletą naktų teko praleisti lauke. Po vienos tokios nakties nušalo kojos pirštus, tačiau vis tik namus pasiekė. Tai, ką pamatė grįžęs, džiaugsmo neteikė. Ūkiniai pastatai buvo nacionalizuoti, o gyvenamuosiuose pastatuose šeimininkavo nauji gyventojai. Liudvikas neturėjo pas ką apsistoti. Teko prašytis pas naujakurius, kurie jį priglaudė keletui naktų. Šalia to, pradėjo tinti koja su nušalusiais pirštais. Nieko kito nebeliko, kaip gultis į Marijampolės ligoninę. Karo metu prastas ligoninės maistas atstatyti ligoniui jėgų negalėjo. Kol pagalba atėjo, Liudvikas Gromadskis jau buvo miręs. Tai buvo 1945–ieji metai.
Jonas Gromadskis, antrasis Henrikos Gromadskos sūnus po karo gyveno Chočno mieste Lenkijoje. Po karo buvo išrinktas miesto meru. Miestiečiai apie jį atsiliepia su didele pagarba, nes sugebėjo pakelti miestą po karo, išlikti valdžioje niekada nepriklausydamas komunistų partijai.
Neketiname skaitytojų nustebinti Gromadskių šeimos istorija. Tiesiog atskleidžiame dalį istorijos Beatričei artimų žmonių, kurių gyvenimus lydėjo ir džiaugsmai, ir praradimai, ir netektys.
Laima Žukauskaitė
B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus muziejininkė
