• Vinco Krėvės gyvenimo įžymiosios datos
• Kiti apie Vincą Krėvę

Vinco Krėvės gyvenimo įžymiosios datos

1882 m.spalio 19d. gimė Subartonių kaime netoli Merkinės.
1908 m. filosofijos daktaro laipsniu baigė Lvovo universitetą(Austrija)
1911 m. veikliai prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo, kelerius metus ten skaitė paskaitas iš literatūros, kalbotyros ir religijos istorijos.
1913 m. Kijevo universitete gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį už disertaciją apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę.
1917-1918m. buvo Baku miesto tarybos narys.
1919 m.  paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.
1920 m.  su šeima sugrįžo Lietuvon ir apsigyveno Kaune. Įsteigė ir iki 1923m. redagavo literatūrinį “Skaitymų “žurnalą.
1922 m.  paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, o 1925m. išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, kuriuo dirbo iki 1937m.
1922 m.  išrinktas karinės- patriotinės organizacijos-Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininku, kuriuo išbuvo dvi kadencijas iki 1924 metų. Šiuo laikotarpiu pasireiškė, kaip Klaipėdos sukilimo idėjos plėtotojas ir drąsus sukilimo organizatorius, vedęs derybas Berlyne su Vokietijos kariuomenės vadu generolu fon Sektu dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo.Jo dėka Šaulių sąjungos savanoriai buvo aprūpinti ginklais ir šauniai organizuoti 1923m. sausio 15d. Klaipėdą išvadavo.
1924 m. rugpjūčio 17-19d. reorganizaciniame Tautos pažangos partijos suvažiavime buvo įkurta Tautininkų sąjunga, kurios pirmininku išrinktas V.Krėvė. Jia buvo Tautininkų sąjungos programos vienas iš kūrėjų. V.Krėvės iniciatyva įsteigtas žurnalas “Lietuvis” .Tautininkų sąjungos pirmininku išbuvo iki1925m.vasaros.
1924 m.  Tautos teatre pastatytos dramos”Šarūnas” (rež.A.Sutkus ) ir ”Skirgaila” (rež .B. Dauguvietis)
1929 m.  Valstybės teatre pastatyta misterija“Likimo keliai” ir”Šarūnas”(režisierius A.Oleka-Žilinskas)
1931 m.  Valstybės teatro gastrolinis “Šarūno” spektaklis Rygoje, o Valstybės teatre drama”Žentas” (rež.B.Dauguvietis)
1938 m.  Latvijos universitetas suteikė V.Krėvei Garbės daktaro vardą.
1940 m.  Po Sovietų Rusijos ultimatumo, Sovietų atstovui vadovaujant sudarytoje “Liaudies “vyriausybėje būdamas ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru V.Krėvė stengėsi ginti Lietuvos suverenumą.Po derybų liepos 1-os naktį su Sovietų komisaru V.Molotovu, patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną, atsistatydino iš marionetinės vyriausybės.
1940 m.  Vilniaus universiteto profesorius, Lituanistikos instituto direktorius.
1941 m.  Mokslų akademijos Statuto kūrėjas ir Akademijos organizatorius, išrinktas pirmuoju Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu.
1944 m.  Vengdamas pakartotinės bolševikų okupacijos pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Austrijoje. Gyveno Glasenbache, įkūrė lietuvių gimnaziją ir buvo jos direktorius.
1946 m.  antros Sovietų okupacijos komunistinė valdžia V.Krėvei jau gyvenant Austrijoje pašalino profesorių iš Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė jį “Tėvynės išdaviku”. Tik 1988.10.24. Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino jam akademiko vardą.
1947 m.  Persikėlė iš Austrijos į JAV, Filadelfijoje, Pensilvanijos universitetas suteikė slavų kalbų ir literatūros profesoriaus vietą..
1954 m.  liepos 7d. Marple Township, netoli Filadelfijos mirė Vincas Krėvė-Mickevičius. 1992m. spalio 19d. perlaidotas gimtųjų Subartonių kapinėse netoli Merkinės.

Kiti apie Vincą Krėvę

Prof. Albertas Zalatorius rašo:
”Krėvė iš tiesų yra viena iš didžiųjų XX amžiaus mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas- universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų.Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas,gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams...”

Tą kosminį platumą pajuto ir poetas Sigitas Geda, išreikšdamas eilėraščiu:

                 EPITAFIJA ACTEKŲ RAŠMENIMIS
Krėvė
mažytis
dangaus
ir žemės
sūnus
lenkų,
jotvingių,
rusų,
Zaratustros,
Jehovos ir
Pratjekabudos
kareivis
savo sėklą
išbarstęs
tiurkėms,
vokietėms
ir lietuvėms
kaulus
pamiršęs
Naująjam
Pasauly.

Dr.R.Tamošaičio mintys iš pranešimo “Krėvės tekstas mūsų dienomis” minint Vinco Krėvės 120-ąsias gimimo metines Mokslų akademijoje 2002m. spalio 22d.:”(...)
„Tai labai stiprus nacionalinės kultūros kūrėjas, sugestijavęs, davęs impulsą nacionalinei savimonei, savigarbai(...)Gal neatsargiai ir kiek, galbūt, pretenzingai, bet aš prisimenu, mąstydamas apie Krėvės fenomeną, dviejų įžymiųjų vokiečių gyvenimo filosofiją.Artūras Šopenhaueris teigė valią gyventi, tai reiškia gamtos instinktas, liepiantis rūšiai išlikti, bet kuriomis sąlygomis. Tai ir yra valstietiška pasaulėjauta- prisitaikyti, priglusti prie žolės, išgyventi ir į nieką daugiau nepretenduoti. Fridrichas Nyčė teigė, kad pati savaime valia gyventi nėra apsaugota nuo išnykimo, o išlieka tik kovojanti valia, valia valdyti..Tai štai tokia valdanti valia yra labai ryškūs Krėvės dramų personažai Šarūnas, Skirgaila.(...)Dievą Krėvės herojus atranda pačiame žmoguje, kaip universaliąją esmę, kaip Atmaną. Štai tas vidinis principas panteistiniame pasaulyje ir suteikia personažui kažkokios ramybės, rimties. Jis yra saugus, nes gyvena Dievo pasaulyje sutapdamas su juo. Tai “Šiaudinės pastogės”, man atrodo, grožis.Krėvės raganiai turi savyje šamaniškojo veikėjo bruožų..Krėvės valstiečiai , šitie senieji išminčiai primena brahmaną, todėl man atrodo, jog tokie kūriniai, Kaip “Antanuko rytas”, “Silkės” ar “Bedievis “ yra šedevrai. Aš juos skaitau ir skaitau ir mano vaizduotėje darosi kažkokios nuoseklios prasmių sistemos. Kai kurias “Bedievio” vietas įsiskaitau palygindamas jas su budizmo filosofija. Šie kūriniai nėra perskaitomi kaip istorijos, jie yra medituojami, kaip archetipai. Tuo  Krėvės kūriniai yra reikšmingi ir išliekantys. Štai ta žodžio magija, kokia ji reikšminga ir teikia kažkokios vilties pojūtį mums Lietuvos žmonėms”.    

Rusų simbolistas, poetas Konstantinas Balmontas gyvendamas 1929 metais Kapbretone parašė eilėraštį “Varnas” ,skirtą Vincui Krėvei(Vertė Liudas Gira):       

                                     VARNAS
Tarp dainų Lietuvos tu-pranašingas varnas,
Sunkus ir lengvas, aitrus ramusis Krėvė.
Kranksėjimas-pačiam varde tavam jau.
Širdim domingom daug sako tavo balsas.
Kas žemėje tiktai yra galingo , pikto,
Gūdaus ir juodo- visa tai žinai tu,
Kaip žino varnas kur jam gūžtą sukti:
Apleistame bokšte atokiai nuo kelio.
Ir pirmą švelnų blyksnį vasaružės,
Ir prašvyčio ir sąžydžio žibutę,
Ir lengvą vėjų propūtį tarp medžių-
Žinai tu, kaip lakštingala tai žino.
Gudriai jis kalba, tavo Gelovinis:-
“Gyvenimas- tai vėjo nešama plunksnelė,
“Kur pūsterėja jis - tenai ji lekia”...
Bet tavo  skrydis- ir prieš vėją jis.
“Nelaimė- geist daugiau, nei tavo galioj.
“Ant kalno šit tas tikslas, kurio siekiu.
“Tenai! Tenai! Viršukalny jau ašai.
“Svaja gi jau anapus kalno skrieja !
Kas skrieja- tai tu pasivyti moki,
Išminčiau varne, sankryžminiu skrijum,-
Atagaliu sparnu savųjų mostu,
Pro šimtmečius, tu praeitį pasieki.
Šiauriečio žvilgsniu žilų amžių žygius
Tikriau, skaidriau, nei metraščiuos, regi tu.
Kas man Skirgaila metraščių senųjų !
Tavoj giesmėj jis artimas ir mielas..
Keistai artus man ir gūdus Šarūnas:-
Ereliui gemant, sako ,griausmas griaudžia.
Kad Lietuva būtų- jam gimt reikėjo
Šarūnas-ženklas-Lietuvai būt vėl !

Prof. B. Vaškelis taip apibūdino dramą “Skirgailą” Vinco Krėvės memorialiniame muziejuje 2003m.spalio m.22d:
”Tai vienas iškiliausių, įžymiausių veikalų, kuris patriotiškai sukonstruotas pagal tragedijos žanro modelį. Lietuvių literatūroje daugiau tokio europinio lygio veikalo nėra...(...) žiūrint “Skirgailą”užtektinai paliečiama bendražmogiška situacija - tragiško žmogaus, valdovo problema, kuris patenka į tokį laikotarpį, kai senoji religija yra panaikinama ir paima viršų naujoji religija. Problema, kuri iškeliama, ir valdovui, suprantant, kad pareiga tautai ir žmonėms, žiūrint į ateitį, o ne į save, yra svarbiau už viską, svarbiau negu pricipai. Tai ir sudaro tautos gyvasties ir valdovo dramą. Štai tokia bendra idėja, bet pagrindinė idėja-žmogaus ir tautos konfliktiškumas sunkiu momentu, kada viena iš brangiausių, jautriausių situacijų- kai žmogaus tikėjimą ir įsitikinimus reikia keisti per prievartą ir tam yra priežasčių. Tai kas jis yra, išdavikas ar gelbėtojas? Ir tas ir tas. .Kai pagalvoji kas parašė šią dramą “Skirgaila”-pačiam Krėvei atsirado 1940 metais tokia pati tautos ir žmonių skirgailiška situacija. Su kuo ir kaip?

Prof. Alfredas Sennas taip kalbėjo Pitsburgo universitete(JAV) 1953m. vasario 27d.: „Manau, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Jo pagrindiniais varžovais dėl šio titulo galima įvardinti K.Donelaitį ir Maironį. Vis dėlto K.Donelaitį reikia atmesti dėl originalumo stokos. Jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, jog K.Donelaitis rašė vokiečių poeziją lietuviškais žodžiais, praturtindamas kūrinius savo realizmu, kas skyrėsi nuo to meto vokiečių tradicijos. K.Donelaitis buvo didis poetas, tačiau V.Krėvė dar iškilesnis. Net Maironis nusileidžia V.Krėvei, nors Maironis, be abejo, yra originalus pagal poemų turinį, tačiau ne pagal formą(...) Kita vertus, V.Krėvė sėkmingai kūrė bent jau dviejų žanrų-apsakymų ir dramų kūrinius; jo stilių imitavo ir kiti rašytojai. Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Tačiau lietuviai jį pamilo  daugiau dėl romantinių kūrinių(...)”