Fribūro universitetas
Prieš Reformaciją Šveicarija turėjo tik vieną universitetą 1459 m. įkurtą Bazelyje. Bazeliui 16 amž. perėjus į protestantizmą, katalikai neteko to vienintelio savo mokslo židinio. Dar 1537 m. katalikų kantonų atstovai svarstė klausimą apie katalikiškojo universiteto įkūrimą. Svarbi kliūtis – lėšos, bet kartu ir nesutarimai, kur steigti universitetą.
Fribūro kantonas dar 1548 m. pasiūlė katalikų kantonų atstovams kurti universitetą ramiame Fribūro mieste, bet pasiūlymas nebuvo priimtas. Tada 1751 įsteigiama kolegija ir jai vesti pakviečiami jėzuitai.
1886 m. švietimo ministras G.Pythonas pateikė seimui universiteto steigimo planą. Seimo nariui K.Decurtinsui buvo pavesta sukviesti naujam universitetui profesorius. Dėl tarptautinio Fribūro universiteto pobūdžio, profesoriai turėjo būti kviečiami iš visur. Pats K.Decurtinsas buvo pakviestas skaityti kultūros istoriją.
Universitetas atidarytas 1889 m. spalio mėn., pirmiausia teisės-ekonomijos ir filosofijos fakultetai. Po metų įkurtas teologijos fakultetas, kurio katedros pavestos dominikonams, 1896 – gamtos-matematikos fak.
Vidutinis pirmųjų profesorių amžius – apie 30 metų. Iš pirmųjų profesorių pažymėtini: medievistas -.romanistas J.Bedier, pateikęs naują vidurinių amžių epų atsiradimo koncepciją, germanistas Jostes iš naujo atidengęs krikščioniškosios literatūros grožį, prancūzas Giraud, parašęs veikalą apie H.Taine, bažnytinės muzikos žinovas P.Wagner ir kt. Vėliau dėstytojų tarpe kiti žinomi vardai – M. de Munnynck, G.Manser, J.Nadler, A.Rohner, F.Leitschuh ir kt.
Labai greitai įgijęs gero universiteto vardą, kasmet pritraukdavo daug studentų iš įvairių pasaulio šalių, tame tarpe ir iš Lietuvos.
Fribūro universitete studijavo M. Gustaitis, V. Mykolaitis-Putinas, K. Pakštas, K. Ruginis, A. Sabaliauskas, S. Šalkauskis , J. Totoraitis ir daugelis kitų.
Tuo metu, kai buvo kuriamas universitetas, kantonas turėjo 119.000 gyventojų, iš kurių 18.000 protestantų. Sostinė Fribūras – vos 12.000 gyventojų, kurie buvo etniškai suskilę, nes prancūzų – vokiečių kalbų siena ėjo per patį miesto centrą. 7.500 kalbėjo prancūziškai, 4500 – vokiškai. Didelės kultūrinės ir ekonominės reikšmės miestas neturėjo. Jį nustelbė artimi žymesni miestai – Bernas, Lozana, Ženeva. Bet užtat jis buvo romantiškoje vietoje – pusiasalyje, aukštai ant uolų virš Sarinos upės ir savo statyba priminė viduramžių geriausius laikus.
/Parengta pagal J.Ereto str.”Šveicarijos Katalikų universitetas.”1931/