Vytautas Mačernis (1921–1944) – trumpai tegyvenęs poetas, pagarsėjęs intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba. Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime – šiauriniame Šiaurės Lietuvos pakraštyje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Vytautą augino mylima senolė, mama Elzbieta nesuprato savo sūnaus, santykiai su vyriausiuoju broliu Vladislavu buvo prasti. Jaunasis poetas progimnazijoje mokėsi vidutiniškai, aktyviai įsitraukė į jaunųjų ateitininkų veiklą, gebėjo ne tik pats kurti, bet ir kitus skatino kūrybai, buvo pareigingas, uolus, sekmadieniais lankė bažnyčią.
1939 m. Mačernis įstojo į Vytauto Didžiojo Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti anglų kalbos ir literatūros. Susidraugauja su K. Bradūnu, A. Čipkum, E. Matuzevičium, M. Indriliūnu, B. Krivicku. P. Jurkum. Jaunuoliai rinkdavosi karčemoje „pas Čepurną“, diskutuotavo, deklamuodavo.
1939–1942 m. – „Vizijų“ rašymo laikotarpis. Mačernis „Vizijas“ kūrė veikiamas O. Milašiaus eilėraščių, kuriuose jį stebino intelektinės plotmės daugiasluoksniškumas. „Vizijos“ – poetinė utopija, kurioje aprėpiama asmeninė istorija ir mistinė bendruomenės dvasia, ryškūs vaikystės įspūdžiai, kilę iš atidaus aplinkos stebėjimo ir namų erdvėje užkoduotos konservatyviosios, epochų sumaištyje padedančios išlikti vertybės: ištikimybė „tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės genčių“ tradicijoms, pagarba darbui, idealų ir savo žemės gynimas ir saugojimas. „ Vizija – tai mano turtas, svajonė, tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.“
1941 m. rudenį Mačernis persikėlė į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos, susipažino su čia veikiančių studentiškų draugijų nariais ir pasinėrė į miesto, apie kurį tiek svajota vaikystėje, gatvių labirintus – Vilnių pažino taip gerai, kad net įsidarbino senamiesčio gidu. Mačernis atkakliai mokėsi kalbų, domėjosi filosofija, studijavo Nyčę, Kirkegorą, Haidegerį, originalo kalba skaitė Dostojevskį, Servantesą, Dantę. Daug kūrė, buvo pripažintas draugų. Mačernis artimai bendravo su studente teisininke Brone Vildžiūnaite, kuri savo draugą rėmė materialiai. Įsiplieskė meilė, pora susižadėjo, bet paprieštaravus Bronės motinai, vestuvės buvo nukeltos.
Netrukus (1943) universitetas buvo uždarytas, o Mačernis, kuriam tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams, grįžo į atokiąją Šarnelę, tolyn nuo karo siaubo. Čia, senojo namų sodo paunksmėje, jis rašė „Metų“ sonetus, derindamas filosofinius ir poetinius savo asmenybės pradus, metų laikų kaitą išgyvendamas kaip kosminių ir metafizinių dėsnių, kultūros istorijos svarbiausių momentų pasikartojimą asmeninėje vizijoje. Daug mąstė rengdamasis diplominiam darbui tema „Nyčė ir Kristus“. Mačernis jautėsi vienišas, atstumtas. Slapstėsi Šarnelėje, su Brone susirašinėjo laiškais: „Išeisiu vienišas į amžinąją naktį“; „Trapi, nežemiška esi tokia, esi tu mano ilgesys...“; „Vis tiek aš noriu tik tavęs, nes be tavęs, aš nieko neturiu“; „Aš vaiduoklis vienišas ir senas, gyvenu didžiulės girios tankumyne“.
1943 m. rudenį vyko didelis poezijos vakaras Vilniaus Filharmonijos salėje. Mačernis skaitė savo „Vizijas“ ir susilaukė didžiausių publikos plojimų. Salė netgi atsistojo ir poetas kartojo skaitymus. Visgi nesusitikęs su mylima sužadėtine, Mačernis nepasiliko Vilniuje, grįžo į Šarnelę.
1944 m. į svečius atvyko Panevėžio teatralai – J. Miltinis, D. Banionis, V. Blėdis, kurie frontui priartėjus prie Žemaitijos planavo trauktis iš Lietuvos. Mačernis dvejojo. Labai mylėjo savo gimtinę (kurti galėjo tik Šarnelėje), trauktis be mylimos sužadėtinės B. Vildžiūnaitės nenorėjo, todėl delsė. Spalio 7 d. kartu su D. Banioniu susikrovė daiktus, Mačernis užsuko į miestelį ieškodamas draugų, neradęs, apsuko arklį. Grįžtant artilerijos sviedinio skeveldra pataikė į galvą ir užmušė. Laidotuvės vyko skubotai, sesuo Valerija, kaip pažadėjusi užkasė rankraščius. Sužadėtinė Bronė apie mirtį sužinojo daug vėliau, atvyko į Šarnelę išsaugoti tekstų, tačiau atkasti popieriai buvo suirę. D. Banionis atidavė savo turėtus Mačernio rankraščius, dalį išsaugojo persirašę draugai ir bendramoksliai.
Stalinizmo laikotarpiu poeto net vardo negalima buvo minėti. Atlydys įvyko tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kai literatūrologo Vytauto Kubiliaus pastangomis pasirodė pirmosios nedrąsios publikacijos. Pasirodė rinktinė Žmogaus apnuoginta širdis (1970, visgi Mačernis neįtiko : netiko jo skaityti ir versti autoriai, aplinka, kurioje formavosi, gąsdino šeimos istorija (brolis – miške žuvęs partizanas, motina, vėliau sesuo Valerija buvo ištremta į Sibirą). Išeivijoje Mačernio kūrybai sklisti kliūčių nebuvo – 1947 m. Romoje išleistos „Vizijos“, kur greta didžiojo ciklo įtraukta ir keletas sonetų, 1961 m. Čikagoje – dar išsamesnė kūrybos rinktinė Poezija. Mačernio kūrybos pavyzdžių įtraukta į „naujosios lietuvių poezijos antologiją“ Žemė (1951) – taip ilgiems dešimtmečiams nusistovėjo išeivijoje puoselėtas mitas apie „niekada neemigravusį emigrantą“, kurio autoritetu žemininkai pasiremdavo ginčydamiesi su vyresniąja Bernardo Brazdžionio ir Jono Aisčio karta.
V. Mačernis buvo mylimas ir vertinamas V. Mykolaičio-Putino studentas. Profesorius anksti pastebėjo jaunąjį talentą. Išklausęs „Vizijas“ literatų būrelyje, visada santūrus V. Mykolaitis-Putinas, atsistojo ir pasakė: „Va, tai tikra poezija ir tikras poetas“. Studentų susitikime savo bute nacių okupacijos metais V. Mykolaitis linkėjo Mačerniui nepamesti savo kelio, būti atsargiam, saugoti savo talentą. Literatų susirinkime po karo profesorius pranešė susirinkusiems apie Mačernio žūtį, ją pats skaudžiai išgyveno.
Parengė Ula Zaleskytė – V. Mykolaičio-Putino memorialinais butas-muziejus, Vilniaus memorialinių muziejų direkcija.
Partneris Maironio lietuvių literatūros muziejus.
