Antanas Rimvydas Čaplinskas

Iš rengiamos spaudai knygos "Vilnius. Legendos ir tikrovė. Kasdienybės istorijos"
   

Vilniaus  mugės ir jomarkai

        Viduramžiuose kermošiai (iš vokiško „Kirchmesse“) buvo kasmetinė bažnyčios šventė – sujungta su prekyviete ir atlaidais parapijos šventojo garbei. Laikui bėgant religinė kermošių rolė mažėjo. Jų metu gausėjo įvairių renginių, turnyrų, muzikantų ir akrobatų pasirodymų, liaudies žaidimų, šaulių varžybų.
        Nuo kermošių nedaug kuo skyrėsi ir vieno ar kito šventojo garbei rengiami jomarkai (vokiškai Jahr – metai, Markt – rinka, turgus). Pagal savo pavadinimą jie turėjo vykti kartą metuose, tačiau būdavo ir išimčių. Kartais jie vykdavo po keletą kartų metuose. Pasak profesorius Franciškaus Slavinskio Lenkijos-Lietuvos Respublikoje kermošiai vyko jau nuo XV amžiaus, jų ypač pagausėjo po pergalės prie Žalgirio.  Iš Vakarų atėjusios kermošių tradicijos Lietuvoje asimiliavosi su dar išlikusiomis pagoniškomis tradicijomis. Tam įtakos galėjo daryti tai, kad katalikiškos bažnyčios, prie kurių vyko kermošiai, buvo statomos senųjų pagoniškų šventyklų vietoje.
Tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad pagoniškoje Lietuvoje šventės turėjo vegetatyvinį charakterį ir buvo švenčiamos du kartus metuose - pavasarį ir rudenį, tačiau garsiausieji kermošiai vykdavo pavasarį. Jie prasidėdavo žiemos ir pavasario lūžyje kovo 4 dieną,  juos balandyje  pratęsdavo  Šv. Jurgio atlaidai, o baigdavosi vasaros pirmomis dienomis Šv. Jono ir Antakalnio – Šv. Petro šventėmis. Sunku pasakyti ar šios šventės ir jų metu vykę kermošiai buvo susiję su minėtų bažnyčių šventaisiais patronais,  ar papročiais ištekančiais iš saulės kulto. Įtikimesnė antroji hipotezė.  
        Reikėtų atskirai išskirti prekybines muges. Dar 1441 m. didysis kunigaikščio Kazimiero privilegijoje šalia eilinių turgaus dienų leista dukart metuose rengti dideles muges, kurios tęsdavosi po savaitę. Žieminė mugė prasidėdavo po Trijų Karalių – sausio 6 dieną, – Vasarinė po Marijos Dangun Ėmimo šventės (Žolinių) – rugpjūčio 15 dieną. Tai buvo visų pirma prekybinės, su religinėmis šventėmis mažai susijusios, mugės.
        Vilniaus kermošiai prasidėjo XVII amžiuje Šv. Kazimiero šventėmis. Po jo kanonizacijos 1604 m. popiežius Urbanas III 1636 m. leido kasmetines šventes švęsti visą dekadą, t.y. 10 dienų. Pradžioje, jau nuo 1604 m. kovo 4 d., pagrindine Šv. Kazimiero kermošiaus dalimi buvo religinės apeigos, triukšmingos ir puošnios procesijos, kuriose dalyvaudavo beveik visa katalikiška miesto dalis Pastebėtina, kad nei viename iš seniausių šių švenčių aprašymų nėra jokių užuominų apie jų prekybinį - pramoginį charakterį. Gal būt juos rašantys paprasčiausiai nerado reikalo į tai atkreipti dėmesį.  
        Lietuvą įjungus į Rusijos imperijos sudėtį katalikų religinės šventės nebuvo toleruojamos. Išnyko ir didieji jomarkai. 1827 m. sausio 26 d.  potvarkiu buvo atgaivintas kasmetinis Jurginių jomarkas vykstantis nuo balandžio 23 dienos. Pavasarinis Šv. Kazimiero  pagerbimo religinė dalis XIX - XX a. pr., pagal senąjį kalendorių,  beveik sutapo su Verbomis. Tuo pat metu vykdavo ir jomarkas. Nors randame vieną kitą užuominą apie XX a. pradžioje Lukiškėse vykusius Kaziuko kermošius, tačiau apie to meto prekių asortimentą žinių neturime.
        Tarpukaryje Šv. Kazimiero diena buvo siūloma paskelbti išeigine. 1928 m. Vilniaus vaivada Vladislovas Rackevičius siūlė vėl atstatyti carinės valdžios panaikintą vietinę šventinę - kovo 4 dieną. Kadangi sprendimas buvo Seimo kompetencijoje Lenkijos vyriausybė sutiko, valstybinių įstaigų viršininkams leidus, vieną dieną ar jos dalį nedirbti. Tačiau šis vyriausybės leidimas palietė tik nedidelę dalį Vilniaus gyventojų, tad jo efektas buvo nedidelis.
        Kaziuko mugės proga akademinis jaunimas, visų pirma „Valkatų klubas“ organizuodavo teatralizuotas eisenas. Kai kurie jų nei su Šv. Kazimieru, nei su religiniai reikalais nieko bendro neturėjo. Antai vieną iš ankstyvųjų tarpukario karnavalinių eisenų vedė „patrauklus brunetas, pajuodintais ūsais, sniego baltumo teniso kelnėmis ir tamsiai mėlynu švarku  į atlapą įsisegęs raudoną gvazdiką“ už jo kiek nutolusi „koketišku žingsniu ėjo graži liekna, smarkiai išdažyta ir dar labiau dekoltuota, mergina“. Kaip aiškėja iš aprašymo tai buvo garsi sportininkė eisenoje sutikusi dalyvauti už jai, kaip rekvizitą, dovanotas prancūziškas ažūrines kojines. Už jos ėjo dvi jaunuolių: storulių ir džiusnų grupės.  Taigi čia ko gero Kazimierinės sumaišytos su Užgavėnėmis.
        Bene didžiausio dėmesio sulaukė 1937 m. eisena, kurią režisavo populiarus „Liutnios“ teatro aktorius Kazimieras Vyrvičius-Vichrovskis. Nuo rotušės Didžiąja ir Pilies gatvėmis judėjo jaunimas nešdamas širdies formos spalvingus skydus ir po tris ratukus imituojančius riestainius, rankose. Eisenos viduryje sunkvežimis vežė didelę raudoną širdį. Tuo pat metu iš Uosto (dab. Pamėnkalnio) ir Mickevičiaus (dab. Gedimino pr.) gatvių Katedros link judėjo didelė baisi balta figūra vaizduojant žiemą. Ją lydėjo atitinkamai nugrimuoti Speigas ir Gripas. Už jų uždengtomis galvomis ėjo moteriškų mokyklų moksleivės. Abiems kolonoms susitikus prie Katedros varpinės įvyko vasaros stebuklas – nuo merginų galvų nukrito sniego gobtuvai, atsiskleidė spalvingų gėlių jūra. Pavasaris nugalėjo žiemą.
        Kitokį pobūdį turėjo 1938 m. Kaziuko mugės eisena. Monumentaliąją, religinę, eisenos dalį, dviejų angelų lydimas, vedė Šv. Kazimieras. Tai buvo Novicko išraižyta 8 m. aukščio Šv. Kazimiero figūra. Už jos penki vežimai vežė stilizuotas širdis, meduolius, riestainius, žaislus, kitus „Kaziuko“ mugės dirbinius, važiavo „Kaziukas“ ir „Kaziukienė“. Tarp abiejų eisenos dalių buvo vežimas su Vilniaus verbomis. Eisenos priekyje ėjo ulonų – trimitininkų būrys.
        Kaziuko kermošius lydėjo muzika ir literatūriniai renginiai. 1937 m. kermošiaus metu svečius linksmino Nemenčinės, Ašmenos ir kitų regionų orkestrai ir chorai. Teatrai „Liutnia“ ir „Naujiena“ (Nowoscz) vilniečiams parodė specialiai tai progai paruoštus vaidinimus. Turizmo Propagandos Sąjunga savo patalpose  Mickevičiaus (Gedimino) 32, surengė vilniečių grafikų, daugiausia jaunų, parodą. 1938 m. Konrado celėje organizuotas literatų vakaras, mažesnį išsilavinimą turinčiai publikai, Liejyklos gatvėje teatras „Qui pro quo“ parodė reviu „Linksmasis Kaziukas“.
        XIX a Šv. Kazimiero kermošiai vykdavo Katedros aikštėje, vėliau, pastačius paminklą Jekaterinai II rusų administracijos nurodymu jie perkelti į Lukiškių aikštę kur išsilaikė iki Antrojo Pasaulinio karo. Čia savo gaminius suveždavo Rytų Lietuvos ir Vakarų Gudijos amatininkai ir valstiečiai. Būdavo metų kuomet  suvažiuodavo per 20.000 vežimų. „Kaziuko“ kermošiai viena diena nesitenkino. Prasidėję dar išvakarėse- kovo 5 d. jie vidutiniškai tęsdavosi 3-4 dienas.
        Jau nuo 1929 m. kermošiams buvo ieškoma kitos vietos. Planuota juos perkelti į Kalvarijų turgavietę. Kiek vėliau, dar tais pat 1929 m., „Kaziuką“ norėta nustumti į gatves ir gatveles juosiančias Lukiškių aikštę. Nepavykus tai padaryti, prie „Kaziuko“ vietos pakeitimo vėl grįžta 1935 m. Laikraštis „Slowo“ rašė: „Jomarkai nukeliaus toliau, arčiau Neries kranto, į kitą prekybai skirtą aikštę. Gal būt laikui einant kermošiai bus išstumti ir iš naujos vietos, kur nors į miesto pakraštį...“
        Iš tiesų už Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios ir ligoninės, iki Neries kranto, buvo įrengiama nauja turgavietė. Atrodo iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios ji nespėta įrengti nes „Kaziuko“ mugė ir toliau vykdavo perpildytoje Lukiškių aikštėje. Vėliau, jau pokaryje, „Kaziuko“ mugės persikėlė į Kalvarijų turgavietę.
         „Kaziuko“ kermošių specializacija – visų pirma medžio dirbiniai, pagaminti per ilgą žiemą. Meistrai atveždavo įvairių dydžių rėčkas, geldas, geldeles, statines, statinaites, šuleles (iš kamieno išduobtas statinaites), sviesto muštukes, sūrspaudes,  kubilukus medui ir sviestui. Vežimai lūžo nuo daugybės smulkių medžio dirbinių: šaukštų, samčių, druskinių, kočėlų, rintėtų skalbimo lentų, taburečių, sietų, šukų, puošniai išraižytų ar degintais ornamentais papuoštų lazdų, dėžučių tabakui, beržo tošies papirosinių, žaislų. Pirkėjai turėjo galimybę išsirinkti pintą dirbinį - pradedant įvairios paskirties krepšiais ir baigiant pintais baldais. Čia pat prekiaudavo lazdyno meškerėmis, sudariusiomis rimtą konkurenciją atvežtinėms - bambukinėms. Į Kermošių suveždavo daug stalių dirbinių spintų, spintelių, stalų, kitokių baldų. Labai populiarūs buvo įvairiomis spalvomis nudažyti mediniai arkliukai. Vieni jų stovintys ant savo kojų, kiti ant ratukų. Jų karčiai ir uodegos buvo iš natūralių arklių uodegų plaukų, rečiau - pakulų.
        „Kaziuko“ kermošių metu prekiauta įvairiais  puodžių gaminiais: puodais, puodeliais, ąsočiais, žvakidėmis, žaislais, ypač vaikų mėgiamomis švilpynėmis. Prekiauta audiniais. Greta to čia buvo galima įsigyti ir škaplierių, medaljonėlių, šventų paveikslų, kartais maldaknygių.
        Daktarė, žinoma žolininkė, Eugenija Šimkūnaitė savo atsiminimuose rašė, kad Kaziuko mugės metu išilgai Lukiškių aikštės ligi Žvėryno tilto, o jei daugiau prekeivių susirinkdavo, tai ir Katedros link dalį šaligatvio užimdavo nedidelės būdelės. Šių būdelių ypatybė - visur būdavo karalaitis Kazimieras, dažnai jis pats ir prekiaudavo, būdavo ir Kaziukas – lėlė lopšyje ir paūgėjęs bernaitis, būdavo ir karališkoji šeimyna: Jogaila, Jadvyga ir Kaziukas. Dažnai vienas  „šeimynos“ narių ar visi drauge grieždavo kokiu nors instrumentu, giedodavo giesmes, ne visada ne itin šventas, bet šlovinančias prekes. Studentų giesmės dažnokai būdavo ir labai riebios, galima sakyti - nešvankios. Kartais vietoj persirengėlių būdavo aprėdyti stabai ir liaudiško darbo statulėlės, ant medžiagos ryškiomis spalvomis nupieštos dvaro salės ar bažnytiniai ženklai.
        Kaziuko kermošiuje tradiciškai prekiaudavo riestainiais ir širdies formos meduoliais. Niekas iš Lukiškių aikštės negrįždavo be ant kaklo užkabintos virtinės riestainių ir gražiai išpuošto meduolio. Meduoliai, be kurių nebuvo galima įsivaizduoti ne tik „Kaziuko“ bet ir kitų Vilniaus kermošių tapo tarsi krašto vizitinėmis kortelėmis. „Kaziuko“ meduoliai tradiciškai buvo trijų spalvų: bronzinės (medaus), baltos (mėtinės) ir oranžinės, kuriai išgauti naudodavo sveikatai kenksmingus anilininius dažus. Manoma, kad meduolių gamybos paslaptis XVII a. antroje pusėje į kraštą atsigabeno rusai sentikiai. Užupyje susikūrė jų kolonija, čia ir buvo kepami meduoliai. Vėliau meduolių kepimo paslaptis perėmė kiti miestiečiai. Meduolius kepė įvairių formų. Be populiariausių širdies formos buvo gaidelio, arkliuko, žuvų ir kitokių formų meduoliai. Širdelės buvo įvairių dydžių nuo milžiniškų iki visai mažų. Dauguma jų turėjo sentimentalius, kartais su klaidomis išvedžiotus, užrašus: „Myliu“, „Mylėk“, Ilgiuosiu tavęs“, „Atmink mane“ ir kitus.
        Didžiulį pasisekimą turėjo Smurgainių riestainiai. Pradžioje riestainiai buvo vienodo dydžio, dviejų rūšių :„cukriniai“ ir „su juodgrūde“ (žolė Nigella). Vėliau greta jų pradėti gaminti ir didesni, pagardinti  vaniliniai, šokoladiniai ir apibarstyti aguonomis riestainiai. 
        Antrojo Pasaulinio karo ir gūdaus sovietinio pokario metais jokios mugės nevyko. Tik aštunto dešimtmečio pabaigoje vėl pradėtos Kaziuko mugės. Kuklios mugės vykdavo prie bažnyčių, kažkiek Kalvarijų turguje ir Pilies gatvės pradžioje. Bene populiariausia jų prekė – vilnietiškos verbos. Į amatininkų dirbinius žiūrėta įtartinai. Tuomet bet kokia galimybė užsidirbti papildomą rublį parduodant savo dirbinį buvo traktuojama kaip noras gyventi iš „nedarbo pajamų“ ir persekiojama. Tik devintame dešimtmetyje Kaziuko mugės įsisiūbavo ir amžiaus pabaigoje jau nebetilpdavo Pilies gatvėje. Kaziuko mugė išsiplėtė į Didžiąją, Vokiečių gatves, Sereikiškių parką, Tymo kvartalą.

                                         2008.09.12



© Antanas Rimvydas Čaplinskas, tekstas, 2008

Autoriui leidus, straipsnio rankraštį neatlyginamai publikuoja Vilniaus memorialinių muziejų direkcija

www.vilniausmuziejai.lt