2013 m. lapričio 14d. 18 val. Venclovų namai-muziejus (Pamėnkalnio g. 34) rengia muzikos ir poezijos vakarą, skirtą poeto, disidento bei dainų kūrėjo ir atlikėjo Aleksandro Galičiaus atminimui. Vakaro vedėjas - poetas ir vertėjas Georgijus Jefremovas.

Rusijos poetas, scenaristas, dainų atlikėjas ir autorius Aleksandras Galičius (tikroji pavardė Ginzburgas) gimė 1918 m. spalio 19 d. Jekaterinoslavlyje, (dabar Dnepropetrovskas) žydų inteligentų šeimoje. A. Galičiaus kūrybinis palikimas pakankamai platus. Galbūt jis nėra gausus, tačiau žanrų požiūriu pakankamai plačios apimties ir įvairus. Todėl biografai pelnytai jį priskiria dramaturgų, kinematografininkų, dainų atlikėjų, poetų gildijoms. 
A. Galičių nuo pat vaikystės traukė žodžio ir veiksmo magija, todėl menininko domėjimasis neatsiejamas nuo žodžio emocinės spalvos, jo galios ir sąsajos su veiksmu. Stiprus emocinis kūrybos užtaisas traukė ir tuometę inteligentiją, ir plačiąsias mases. Be abejo, tai negalėjo būti pasiekta be akivaizdaus talento ir plataus studijų užmojo. 
Jaunystės metais A. Galičius studijavo Valstybiniame M. Gorkio literatūros institute ir K. Stanislavskio operos-dramos studijoje, kuri tapo paskutine K. Stanislavskio laida, nespėjusia baigti kurso. Netrukus atsisakė studijų literatūros institute ir nusprendė pasukti teatro kryptimi. Pradėjo lankyti garsią A. Arbūzovo ir B. Plučeko teatrą-studiją. 1940 m. ši studija debiutavo su spektakliu „Miestas aušroje“. 
Pirmoji svari A. Galičiaus kūrybinės veiklos sritis buvo dramaturgija. Ankstyviesiems dramaturginiams kūriniams galėtume priskirti keletą pjesių teatrui – „Berniukų gatvė“ («Улица мальчиков» (1946), 1948 m. kartu su K. Isajevu sukūrė pjesę „Jus kviečia Taimyras“, pagal kurią 1970 m. kino teatruose pasirodė meninis filmas. Praėjus šešeriems metams pasirodė pjesė „Keliai, kuriuos pasirenkame“ («Пути, которые мы выбираем», 1954), kiek vėliau „Ar daug žmogui reikia“ (1958, «Много ли человеку надо») ir kt. 
Ryškiausiai autoriaus biografijoje įsirėžė A. Galičiaus pjesė „Jūreivių tyla“. Ši pjesė buvo uždrausta rodyti publikai dėl siužeto, neatitinkančio ideologijos reikalavimų. Konfliktas įsižiebė aptariant pjesę su ją stebėjusiais valdininkais. Tai tapo pradžia visiems gerai pažįstamo scenarijaus, kuris paprastai lydėjo kiekvieną menininką, nepatinkusį valdžiai. A. Galičiui buvo uždrausta oficiali koncertinė veikla, jo nespausdino ir buvo uždrausta leisti plokšteles. Tokiu atveju beliko tik koncertai namuose, kurių metu surinkdavo labai kuklias lėšas pragyvenimui. Tačiau jo dainos plito po visą Sovietų sąjungą dėka magnetofoninių įrašų. 
Kita ryški sritis – scenarijai kino filmams, kuriuos Rusijos režisieriai graibstyte graibstė. Žanrų požiūriu A. Galičius buvo universalus scenaristas, puikiai besijaučiantis komedijos (rež. E. Riazanovas „Paduokite skundų knygą“), karo dramos (rež. Stanislavas Rostockis „Septyniais vėjais“) ar biografinės dramos žanre (rež. Ž. Drevinis „Trečia jaunystė“). 
Tačiau daugelio atmintyje A. Galičius išlikęs kaip nepakartojamas autorinės dainos atlikėjas. Šis žanras į jo kūrybą įsiveržė šeštame dešimtmetyje. Ėmė kurti dainas ir pats jas atlikti pritariant septyniastygei gitarai ir tapo ryškiu autorinės dainos atlikėju kartu su B. Okudžava ir V. Visockiu. A. Galičius kūrė dainas, nepretenduojančias į politinį dainos statusą turinio atžvilgiu, tačiau estetikos požiūriu disonansas su ideologija buvo akivaizdus. Pirmoji daina „Lenočka“ buvo romantiška ir lyriška, tačiau vėliau dainų siužetai darėsi vis gilesni ir politiškai aštresni. 1968 m. Novosibirske įvyko autorinės dainos festivalis, kuriame dalyvavo ir A. Galičiaus. Šiame koncerte nuskambėjo daina „Pasternako atminimui“, dedikuota poetui, 1958-ųjų literatūrinės Nobelio premijos laureatui B. Pasternakui. Po šios dainos visa salė atsistojo ir kurį laiką tylėjo ir tik vėliau prasidėjo plojimų audra. Tokie pasirodymai neliko valdžios nepastebėti, tačiau kažkodėl represijų nesiėmė, nors atrodo, jog bomba tiksejo... Tais pačiais metais dar pasirodė „Peterburgo romansas“, daina, skirta įvykiams Čekoslovakijoje. Tačiau bomba sprogo tada, kai 1969 m. užsienio leidykla „Sėja“ išleido A. Galičiaus dainų knygą. Tuomet buvo nuspręsta išmesti menininką iš rašytojų sąjungos, vėliau buvo išbrauktas iš kinematografininkų sąrašų. Tai reiškė, kad ne tik suvaržoma kūrybinė veikla, bet iškyla ir išgyvenimo klausimas. 
1974 m. A. Galičius buvo priverstas emigruoti. Likimas lėmė, kad emigracijoje jis pragyveno trejus metus. Visai netikėtai, 1974 m. įvykęs nelaimingas atsitikimas, sukėlęs daug įtarimų, šios ryškaus talento asmenybės nenukėlė į užmarštį. Jis išliko svarbus visiems, išgyvenusiems Sovietų sąjungos represijas, kaip protesto ir meno galios, kovojant prieš sistemą, palikimas.


Justina Juozėnaitė
Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namų-muziejaus muziejininkė

informacija tel. 2628525