Iš A. Venclovos sudarytos “Knygos apie Petrą Cvirką”, Valst. grož. lit. l-kla, 1949:

 

Antanas Venclova

IŠ ATSIMINIMŲ APIE PETRĄ CVIRKĄ

 

p. 171-173

        [...] Kada 1933 metais Hitleris užgrobė Vokietijoje valdžią, lietuviškieji fašistai taip pat pradėjo džiūgauti, nujausdami, kad atsirado stambaus kalibro galvažudys, kuris žiauriausiai žudo ne tik jų taip nekenčiamus komunistus ir žydus, bet ir visokio plauko buržuazinius demokratus. Lietuviškiesiems fašistams iš pradžių atrodė, kad Hitlerio atėjimas prie valdžios dar labiau sustiprina jų pozicijas ir duoda pavyzdį, kaip reikia smaugti savo tautą. Tačiau tik visiškai akli — tokie ir buvo lietuviški fašistai — negalėjo suprasti, kad Hitleris, išžudęs ir sukišęs į koncentracijos stovyklas savo priešus, veršis į pasaulinę ekspansiją ir greitai jo klastas pajus ir Lietuva. 1933 metais mudu su Petru, užsidarę Kauno universiteto skaitykloje, apsikrovę visokia medžiaga, rašėme knygutę, kurioje norėjome parodyti tikrąjį Hitlerio ir vokiškojo fašizmo veidą. Savo rašomai knygutei mes panaudojome tada visą mums prieinamą antifašistinę literatūrą ir po kelių dienų atidavėme į spaudą gatavą rankraštį. Knygutė, pavadinta „Adolfas Hitleris. Diktatoriaus karjera" ir pasirašyta „A(ntanas) ir P(etras) Dviese", veikiai buvo išleista ir labai greitai buvo išpirkta. Reikia manyti, kad ji savo metu suvaidino Lietuvoje teigiamą vaidmenį, fašistinės spaudos klaidinamam skaitytojui parodydama hitlerizmo siekimus tikroje šviesoje. Mes norėjome, kad tuo tarpu autorių pavardės liktų niekam nežinomos.
        Vėliau, bene 1937 metais, Petras Cvirka, važiuodamas į Paryžių, lankėsi fašistiniame Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose. Iš Paryžiaus „Lietuvos Žinioms" jis siuntė laiškus, kuriuose aprašinėjo hitlerininkų terorą prieš progresyviąsias Vokietijos visuomenės jėgas ir aštria savo plunksna demaskavo Hitlerio karo ruošą. Jo laiškas apie Berlyną, pavadintas „Zoologijos sodu", atkreipė fašistinės Vokietijos spaudos dėmesį, ir prasidėjo kampanija tiek prieš straipsnio autorių, tiek iš viso prieš lietuvių tautą. Kiek atsimenu, rodos „Konigsberger Allgemeine Zeitung" ta proga išspausdino grasinantį straipsnį, o tuometinis hitlerinės Vokietijos atstovas Kaune Cechlinas kaip paprastai ėmė landžioti pas Smetonos valdžią su savo demaršais. Vėliau, grįžęs iš Paryžiaus, P. Cvirka man pasakojo:
        — Labai laimingai man pavyko prasprukti per Vokietiją atgal į Lietuvą, išlaukus mėnesį kitą, kol reikalas buvo apmirštas. Galimas daiktas, kad vokiečiai ir nežinojo, jog aš esu Paryžiuje. Kitaip su manimi visaip galėjo baigtis... Juk gerai žinoma, kad jie nežiūrėdavo, ar tu Vokietijos, ar kitos valstybės pilietis — visiems jų koncentracijos stovyklose vietos buvo užtektinai... Bet vis dėlto aš stengiausi, grįždamas atgal, Vokietiją pravažiuoti kuo greičiausiai, net Berlyne nesustodamas... Tiesą sakant, aš ir nenorėjau daugiau matyti šitos pavietrės ir uostyti fašizmo kvapo. Užteko man ir pirmojo susidūrimo su mūsų laikų barbarybe ir vandalizmu... [...]

 

p. 175-178

        [...] Vedęs Petras Cvirka palieka Donelaičio gatvės rūsį ir įsikuria naujoje vietoje — Kauno priemiestyje už Nemuno, vadinamame Aukštąja Freda, Technikos prospekte Nr. 3. Čia su žmona jisai išgyvena ligi pat tarybinių laikų. Mediniai namai su gražiu sodeliu, su stikline veranda virsta rašytojui ta vieta, kurioje jisai praleidžia darbingiausius savo gyvenimo metus. Čia jis baigia rašyti tokį reikšmingą veikalą, kaip „Žemė maitintoja", parašo romaną „Meisteris ir sūnūs", „Kasdienes istorijas", visą eilę knygų jaunuomenei. Petras Cvirka šiuo metu gyvena išimtinai iš savo rašytojiško honoraro. Visiška tyla aplinkui, nepaprastai graži gamta — pavasarį žydintys maži sodeliai, vasarą — Nemunas tuojau pat, nusileidus nuo kalniuko, žiemą — šerkšnoti Fredos gatvių ir alėjų peizažai — iš tikrųjų ši vieta atrodo tiesiog sukurta menininkui. Kultūringi žmonės, į kurių tarpą pakliuvo rašytojas, seniai nejautęs namų šilimos, kurie vertino jo talentą ir suprato jo darbą, tiesiog praskleidė jo kūrybines galias ir sudarė jam sąlygas produktingam, įkvėptam darbui. Čia gyvendamas, jis ypačiai pamilo savo uošvę, nepaprastai švelnią ir kultūringą moterį, kuri greitai virto jam „mama", antrąja motina, rūpestinga, tylia, atjaučiančia ir suprantančia. P. Cvirka, gyvendamas Fredoje, labai daug skaitė, nuolat buvo gamtoje, tvarkė sodelį, meškeriojo Nemune. Jis buvo čia tartum vėl savo tėviškėje, prie to paties vaikystės draugo mėlynojo Nemuno. Vienintelės pajamos — rašytojiškas honoraras leido P. Cvirkai gyventi kukliai, tačiau kas savaitė ir čia vaikščiojo policininkas su mokesčių inspekcijos raštais, reikalaujančiais sumokėti nelengvai sumokamus darbo pajamų mokesčius ir grasindamas varžytynėmis, rengdamasis aprašyti darbo stalelį ir lentyną su knygomis — vienintelį rašytojo turtą.
        Reikia pažymėti, kad P. Cvirka niekad neįprato dirbti sistemingai. Ištisus mėnesius jis praleisdavo gamtoje, kelionėse po Lietuvą, su meškere prie įvairių upių ir ežerų, bendraudamas su liaudimi, susitikdamas su draugais. Jis dirbdavo priešokiais, užsidaręs kambaryje kartais keliems mėnesiams, tuo metu maža tesirodydamas mieste.
        — Mano sugaištas laikas, nieko nedirbant, veltui nenueina, — kalbėdavo jis. — Aš dirbu visą laiką — vaikščiodamas, tinginiaudamas Nemuno pakrantėje, kaitindamasis saulės atokaitoje, plepėdamas su draugais. Kaip tik tokiu laiku aš geriausiai apgalvoju naujas savo veikalų situacijas, personažus, jų kalbą, jų žestus. .. Aš sėdu rašyti dažniausiai tada, kada jaučiu, jog galvoje visas veikalas gatavas — tereikia jį užrašyti popieriuje. Bet atsisėdus prie stalo, prasideda naujos kančios. Rašau aš labai sunkiai ir juo toliau, juo sunkiau.
        Petras Cvirka su kiekviena savo knyga smarkiai augo kaip rašytojas, nuolat statydamas sau vis didesnius ir didesnius reikalavimus. Kuo toliau, tuo į savo darbą jis žiūrėjo vis rimčiau, nedarydamas sau nuolaidų, iš po savo plunksnos stengdamasis neišleisti kūrinių, kuriais pats buvo ne visai patenkintas. Ne kartą man teko matyti, kaip jisai dirba. Ant stalo rinkdavosi daugybė popieriaus lapų, kuriuose būdavo įrašytos kelios eilutės arba kartais ir visa pusė puslapio smulkiomis, vos įskaitomomis raidėmis.
        — Jeigu man nesiseka apsakymo pradžia, aš negaliu rašyti tol, kol surandu, kol pagaunu tikrąjį toną. Kartais  taip aš prigadinu begalybes popieriaus, — sakydavo jis.
        Jo vaizduotė niekada nenustodavo dirbusi. Dažnai jis man pasakodavo naujus siužetus, kurie jam kildavo, stebint gyvenimą, iš nugirstų pasakojimų, iš atsiminimų. Tačiau jis realizuodavo tiktai palyginti mažą savo sumanymų dalį.
        — Dažnai siužetas pasensta, ypač   jeigu jį per ilgai nešioji. O kada pajunti, kad tavo siužetas tau pačiam nebe naujas, nebe įdomus, geriau jį mesti, neparašius nieko...
        Petras Cvirka naujoje mūsų prozoje —vienas tų žmonių, kurie nepaprastai gerai mokėjo gyvąją liaudies kalbą, kurie labai tiksliai jautė žodžio spalvą ir svorį, kurie puikiai mokėjo liaudies žodyną ir frazeologiją. Pagrindinį kalbos turtą jis išsinešė iš gimtojo kaimo, iš panemuniečių veliuoniškių tarmės, tačiau iš vaikystės gautą kalbinį lobį jis nuolat didino įvairiais būdais. Jis studijavo senesniosios mūsų literatūros pavyzdžius, labai aukštai kalbos atžvilgiu statydamas ypačiai Donelaitį, Valančių, Vaižgantą, Žemaitę. Jis su didžiausiu susidomėjimu vartydavo lietuvių kalbos žodynus, labai džiaugėsi, pamatęs pirmąjį tomą akademinio lietuvių kalbos žodyno.
        —  Tai puikiausias rašytojo draugas, — sakydavo jis. — Žodynai su plikais žodžiais, be frazeologijos, nieko neverti.
        Ilgesnį laiką pagyvenęs mieste, Petras verždavosi j kaimą, į prastus žmones.
        —  Aš  jaučiu, — sakydavo, — kad kiekvieną kartą, grįžęs iš kaimo, vėl lengviau imu rašyti. Man nebėra abejonių dėl to, kokį žodį pavartoti ar kokį sakinį įdėti į savo veikėjo lūpas. Aš vėl jaučiuos papildęs savo žodžių ir sakinių aruodą.
        Kadangi Petras Cvirka visiškai nebrangino savo rankraščių, be jokio pasigailėjimo juos naikindamas, tai, atrodo, drauge su rankraščiais žuvo ir jo užrašų knygutės. Jose jis laikydavo savo kalbinę medžiagą — žodžius ir posakius, kuriuos rengėsi panaudoti savo raštuose. Jeigu kas ir liko iš Petro rankraščių, kaip pvz. ,,Frank Kruko" antro tomo rankraštis, tai tik dėl to, kad juos nuo sunaikinimo išgelbėjo žmonės, kurie nujautė tą didelę reikšmę, kurią jie savo laiku įgis mūsų literatūros istorijai. Petro Cvirkos užrašų knygutės turėtų didžiulę vertę, nustatant jo raštų kalbos šaltinius ir jos formavimąsi. [...]

 

******************

atgal..