Donata Mitaitė

 

KELETAS ANTANO VENCLOVOS POEZIJOS BRUOŽŲ

 

1949 m. Jonas Aistis drauge su Antanu Vaičiulaičiu rengė ,,Lietuvių poezijos antologiją“. Tuo metu jis Vaičiulaičiui rašė: ,,Venclova, mano įsitikinimu, joks poetas. Tai ar tik dėl to jį dėt, kad jis didelis pačios tautos žudikas“ (1). 1982 m. Vilniuje išleistame ,,Lietuvių literatūros istorijos“ dvitomyje Antanas Venclova apibūdinamas kaip ,,įžymus tarybinis poetas, prozininkas, publicistas“ (2) . Daugmaž tokie yra poliariniai vertinimo taškai. Plika akimi matyti, kad abi nuomonės ne tik ar ne tiek paremtos literatūrinėmis Venclovos kūrinių savybėmis, kiek politinių aplinkybių sąlygotos. 1971-aisiais, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, Venclova dienoraštyje rašė:
aš visą laiką blaškiaus tarp įvairių žanrų, tuo tarpu, kai aš galėjau parašyti ne du, o keturis, šešis ar net aštuonis romanus. O gal gerai, kad aš stengiausi eiti su gyvenimu ir duoti tai, ko jis iš manęs reikalavo.(3)
Ši citata įdomi tuo, kad aštuonis poezijos rinkinius išleidęs rašytojas tarsi dėl kažkokių priežasčių jų (kartu su kai kuriais kitais žanrais) išsižada kaip trukdžiusių parašyti daugiau romanų. Tačiau reikia pasakyti, kad poezijoje, o, beje, ir prozoje jis dažnai iš tiesų „duodavo“ būtent tai, ko laikas (ar, kitaip sakant, politinė valdžia) reikalavo. 1998 m. žurnalas ,,2000“, leidžiamas Budapešte, išspausdino Antano Venclovos eilėraščio ,,Budapešto teismas“, kalbančio apie László Rajko teismą, vertimą. László Rajk – senas komunistas, 1936 m. Ispanijos karo dalyvis, po Vengrijos išvadavimo – vidaus reikalų ministras, kurį po parodomojo proceso 1949 m. stalinistai pakorė. Nuo jo palaikų perlaidojimo prasidėjo 1956 m. Vengrijos revoliucija. Eilėraštis „Budapešto teismas“ parašytas publicistiškai, pagal ano meto oficialiosios ideologijos reikalavimus, meniniu požiūriu, sakytume, beviltiškas:   

Belgrado – Vašingtono pasamdytas, 
Čia sėdi šnipas, budelis, banditas...
Žmonija, žvelk į veidą Laszlo Rajko – 
tai jis peiliu krūtinėn tavo taiko.(4)

Būtent jo Antanui Venclovai ir neatleidžia vengrai (galbūt todėl, kad vienos pavergtos tautos poetas taip rašė apie kitus pavergtuosius).
Peržiūrėję  Venclovos eilėraščius, ypač pokarinius, lietuviai rastų kur kas daugiau dėl politinių priežasčių neatleistinų tekstų. ,,Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė...“ (LTSR himnas), aišku, būtų vienas iš jų, nors jei vertintume jį ne kaip politinę deklaraciją, bet kaip poetinį tekstą, jis anaiptol neatrodytų toks beviltiškas kaip anksčiau cituotasis:

Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė,
Už laisvę ir tiesą kovojus ilgai.
Kur Vilnius, kur Nemunas, Baltijos jūra, 
Ten klesti mūs miestai, derlingi laukai.(5)

Be abejo, ir ,,liaudis“, ir ,,laisvė“, ir ,,tiesa“ yra socrelizmo topikos pamatiniai akmenys; toliau himno žodžiuose atsiranda ,,nušviet[ęs] kelią“ Leninas, ,,padėj[usi] kovoj didi rusų tauta“ ir pan. 1950-ųjų metų himno redakcijoje buvo ir ,,veda[ntis] į laimę ir galią“ Stalinas, kurį po „didžiojo vado“ mirties himno tekste jau ne pats Antanas Venclova, bet Vacys Reimeris pakeitė „partija, veda[nčia] į laimę ir galią“. Bet šiaip ar taip šis tekstas sklandus, ko niekaip nepasakysi apie ,,Budapešto teismą“, himniškai iškilmingas ir skambus, koks ir privalo būti šio žanro kūrinys. Socialinis užsakymas, kitaip sakant, labai konkrečios politinės valdžios užsakymas, buvo atliktas visai neblogai. Esama daugeliu aspektų kur kas blogesnių pavyzdžių, bet jų ieškoti, o tuo labiau juos cituoti nelabai įdomu. Kaip liudija įrašas dienoraštyje, autorius suvokė, kad dalį jo kūrybos nubraukia besikeičiančios istorinės aplinkybės:
peržiūrėjau „Mėlyno Nemuno vingio“ korektūras – išėjo gan stambi knyga. Tai bus pilniausias mano poezijos rinkinys. Į jį vis dėlto daug kas nepateko – tai silpni ir asmenybės kulto antspaudą turį eilėraščiai – nenorėčiau, kad kas juos kada perspausdintų.(6)
Po „Mėlyno Nemuno vingio“ praėję dešimtmečiai vėl nubraukė nemažai  Venclovos eilėraščių. Ne visai aišku, ar į istorijos šiukšlyną patenkantys eilėraščiai bent iš dalies buvo sąlygoti autoriaus politinių įsitikinimų, ar jie tiesiog – duoklė konjunktūrai. Minėtosios ,,Lietuvių literatūros istorijos“ autoriai teisūs: Antanas Venclova – būtent tarybinis rašytojas, beveik pusę savo gyvenimo (trisdešimt vienerius iš šešiasdešimt penkerių nugyventų metų) praleidęs  sovietinėje Lietuvoje,  aktyviai dalyvavęs politinėje bei kultūrinėje veikloje ir, berods, niekur bent jau oficialiai nesuabejojęs tuo, kad Lietuvai geriau būti Sovietų Sąjungos dalimi, bet  ne savarankiška valstybe. Tačiau kita vertus, Antanas Venclova anaiptol nėra vienprasmiškai neigiamai spalvintina figūra lietuvių kultūros istorijoje. Todėl kur kas prasmingiau jo poezijos knygose paieškoti įdomesnių ,,siužetų“, to, kas galėtų patraukti šiandieninį skaitytoją, kas išlieka ne kaip teisingos ar melagingos ideologinės deklaracijos, o būtent kaip poezija, papildanti lietuvių poezijos raidos sampratą.
Vytautas Kubilius rašė, kad Antanas Venclova debiutavo ,,bodleriškos nuotaikos ekspresionistiniais eilėraščiais“, karštai propagavo avangardizmą kaip ,,revoliucijos meną“ žurnale ,,Trečias frontas“ (7). Tačiau iš tiesų nors pirmuosiuose, dar prieš atsirandant ,,Trečiam frontui“ išleistuose eilėraščių rinkiniuose ,,Sutemų skersgatviuos“ (1926) ir ,,Gatvės švinta“ (1927) poetas eilėraščio epigrafą paima iš Charles’o Baudelaire’o kūrybos ar kitame kūrinyje prisimena Emile’į Verhaereną, didelės dalies jo kūrybinio kelio pradžios eilėraščių ekspresionizmas nelabai tenutolęs nuo putiniškojo simbolizmo bendrųjų vietų:

Vystantį žiedą į širdį prispausdamas,
 klaidžioju, šliauždamas gatvių tarpukeliais,
 siaubui ir nerimui prakeiksmą kaupdamas.

Arba

 Mėlyno miesto bokštų mirgėjime
 žėri žvilgsnys, begalybėj virpėdamas.
 Lenkias erelis pro degančią žvaigždę,
 bokšto viršūnę sparnais palytėdamas.(9)

Kartais jauno poeto eilėraštis panašus net į gimnazistiškai sentimentalią ankstyvąją Salomėją Nėrį – „alpsta žiedeliai rasoti“(10), „bokštų sostai ugniniai“ (11), „pavasario burtai“ (12) ir t. t. arba tiesiog į romansą:

 žaizda po krūtimi tyliai sroveno.
 Raudono kraujo bėgta per šilkinę lovą.(13)

Tačiau ryškėja ir būsimieji avangardisto trečiafrontininko bruožai, įjungiantys jo kūrybą į bendrąją lietuviškojo avangardizmo paradigmą, kuriami ekspresyvūs, siekiantys šokiruoti miesto buities vaizdai, lyrinis subjektas nori ne kontempliuoti, liūdėti ar svajoti, bet būti laisvas, aktyvus, pertvarkantis, valdantis pasaulį, o ne paklūstantis nusistovėjusiems jo dėsniams. Tai deklaruojama pačioje pirmosios jo knygos pradžioje eilėraštyje „Credo“:

Didžios jėgos pilna krūtinė prisirinko:
žengte pirmyn, Antanai!
<...>
Ištiesi ranką – rims audringos marios!
Sugniauši kumsčią – stok!
Sutrenksi koja į priekalą – žemę:
iš savo vietos, žeme, šok! (14)

Avangardistinė eilėraščio depoetizavimo tendencija  Venclovos kūryboje stiprėjo, kartais atrodo, kad autorius šaiposi ne tik iš kitų, bet ir iš visai neseno savo paties romansinio sentimentalumo:

Nerasi jaunikaičio balto,
nekaltos panelės,
kuri neaprašytų gėlės tos, kur sega prie palto,
prie suknelės.(15)

Poetikos, paties požiūrio į literatūrą aspektu įspūdingas ironiškas eilėraštis ,,Kiaulėnas su slaptinga viešnia kalbasi apie meilę ir Liudą Girą. Galas tragiškas“:

–  Be to, palinkimą prie lyrikos turiu.
Nežinau, kas man yra.
Įsivaizduokit, nakčia maždaug pusę keturių
staiga pradedu deklamuot Liudą Girą.

–  Aš žmogus neurastenikas keistas.
Įsisenėję ligos man kaulus gelia.
Ir žinote, koks mano ligų geriausias vaistas? –
Eilėraštis ,,Dul-dul-dūdelė“.(16)

Poetą traukia neestetiški miesto, ligoninių, karo lauko vaizdai. Tradicinės švelniai folklorizuotos poezijos kontekste ankstyvojo  Venclovos eilėraščių vaizdai atrodo grubiai ekspresyvūs ir todėl įsimintini: ,,Vielos ir vielos, kaip gyslos ištįsusios“(17), ,,Širdis per naktį pavirsta į rutulį, / dūšią kasdien kažkas skirsto į atomus“ (18) , ,,Lempos švilpia išsišiepusiais dantim“ (19) , ,,Gimsta širdyje padūkusi pasaulio meilė“ (20); kartais per didelis troškimas „sušiuolaikinti“ tradicinę temą įgauna net ir komišką atspalvį: ,,ir naujas maršas gims širdžių mūs patefone“ (21). Kai kuriuose miesto vaizduose ryškiai jaučiama Juliaus Janonio įtaka:

Ar tu buvai tenai, kur pogrindžiuos drėgnuos
išalkę žmonės galva sienas daužo?
Ten milijonai alkanų būtybių
įniršusio ir staugiančio, kaip vilko, miesto viduriuos
sugniaužę kumsčias patyliais grūmoja. (22)

Tačiau tai suprantama, nes urbanistinis lietuvių literatūros klodas, į kurį bandė įsiterpti  Venclova, dar tik pradėjo formuotis, todėl jaunam poetui, ne tik neigiančiam tradiciją, bet ir ieškančiam atramos nacionalinėje poezijoje, pasakyti originalų žodį nebuvo lengva. 
Nuoširdų Rimvydo Šilbajorio pasipiktinimą sukėlė 1931 m. Antano Venclovos parašyto eilėraščio ,,Apie darbininkus, tunelius, untergrundus ir apie laužiamas duris“ pirmas posmas:

Ne vienuolis, padvėsęs ant švento rašto,
bet kolektyvinis darbo armijos karys
išdrįs
išlaužt į ateitį duris
metaliniais muskulais gimnasto.(23)

Vis d ėlto šios eilutės yra ne tik (gal net ne tiek) reali ,,komunisto“, kaip teigia kritikas, nors 1931 m.  Venclova nebuvo komunistas, ,,kova su dievybės idėja“ ar ,,su religine praktika susietomis institucijomis“ (24), bet visų pirma – avangardisto kova su tuo, kas kultūroje tradiciškai laikoma sakraliais dalykais. Ir, aišku, teisi Dalia Striogaitė, kai ji apie ketvirtojo dešimtmečio avangardistus sako: ,,Atsakomybės jausmo, kur gali nuvesti jų pažadintas ir įsiūbuotas antiestetizmas, šie provokatoriai neturėjo.“ (25) Pridursiu, kad jie nesuprato ir kur gali nuvesti kova už socialinį teisingumą, kolektyvinį darbą ir pan. (o net jeigu apie tai ir susimąstė, tai gyvenimas aiškiai pranoko – pačia blogąja prasme – jų įsivaizdavimą). Ir vargu ar  Venclovos poezijoje, kad ir neryškiai, galėtume įžiūrėti avangardinės jaunystės idealų bei jų realizacijos gyvenime konfliktą, nebent tokio konflikto išraiška laikytume šią 1969 m. parašytą labai ambivalentišką strofą:

 Epochą sunkią, puikią, drąsią
 Kaip nuotaką apkabinu –
 Ji daužė kūną, laužė dvasią
 Ir glamonėjo daug dienų. (26)

Epochos, kuri ne tik „glamonėjo“, bet ir „daužė kūną, laužė dvasią“, prilyginimas nuotakai skamba gana keistai, sakytume, sadomazochistiškai.
Pirmajame Venclovos eilėraščių rinkinyje ,,Sutemų skersgatviuos“ išspausdintos satyros ,,Smuklėje“ priešpaskutinėje strofoje ironiškai klausiama:

Kur gi kovoti? Kam barikadų, plintančių aikščių?
Kam prakeiktųjų šeimų, kultūros, kovos pagaikščių?
Brauningas, bomba, kumsčia, liežuvis, priekalas,
senos monetos, baltintos nosys – mūs idealas! (27)

Akivaizdu ir žvelgiant į  tolesnį Venclovos gyvenimą simptomiška, kad jam, net ir labai revoliucingai nusiteikusiam, kultūra yra ne tai, su kuo, bet tai, už ką kovojama. Beje, vėlyvaisiais gyvenimo metais leisdamas pilną poezijos rinkinį, jis eilėraštį gerokai paredagavo ir minėtą kultūros suvokimą paryškino, antroji strofos eilutė dabar skamba taip: ,,Dvėskim greičiau be kultūros – gyvenimo tikslą atradom.“ (28) Be jokios abejonės, prieškario Lietuvoje  Venclova buvo angažuotas kairysis, o sovietiniais metais – oficiali figūra. Vis dėlto negalima nepastebėti, kad jo rūpinimasis Lietuvos kultūra, siekimas, kad ji liktų savita ir gyvybinga,  akivaizdus jo visuomeninėje veikloje, savaip atsispindi ir poezijoje. 
Greta LTSR himno Antanas Venclova sukūrė dar vieną eilėraštį, kurio eilučių anapestinis bangavimas geriau ar blogiau buvo įsismelkęs turbūt į visų sovietinėje Lietuvoje mokyklą baigusių žmonių atmintį. Tai  ,,Tėviškė“:

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis,
Gintariniai krantai ir sena Palanga.
Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs,
Smėly plakas pavargusi marių banga.(29)

Eilėraštis parašytas 1942 m. ir turbūt neperdedant galima teigti, kad tai – vienas iš įspūdingiausių poetinių Lietuvos herbų, minėtinų greta Maironio ,,Kur bėga Šešupė...“ ar Jono Aisčio ,,Laukas, kelias, pieva, kryžius, / Šilo juosta mėlyna...“. Kubilius tik iš dalies teisus, teigdamas, kad  Venclovos karo metų eilėraščiuose ,,individo likimas tapo neatskiriamas nuo didžiosios sovietinės valstybės likimo“ (30). Šie žodžiai tinka eilėraščiui ,,Tarybų tauta“, dar vienam kitam, bet daugelis skaudžiai nostalgiškų, Lietuvą ir lietuvių kultūrą primenančių karo metų  Venclovos kūrinių yra kitokie. Jie kalba apie tai, kad „didžiojoje Tėvynėje“ žmogus svetimas kaip „tolimo krašto magnolija“ (eil. ,,Parke“), kad plaukdamas Volga jis jaučiasi ,,vien tik  tolimo krašto / Tartum žuvėdra, atklydus į Volgą, svetys“, besiilgintis „gimtinės žvaigždžių melsvo rašto, / Vėjo, kuris iš tolybės čionai neatklys“ (31) (eil. ,,Volga“). Jis veržiasi namo ir savo kraštą vadina ne tik tėviške, kaip buvo įprasta sovietinėje literatūroje, taip atskiriant ją nuo „didžiosios Tėvynės“, bet ir tėvyne, pavyzdžiui, eilėraštyje ,,Išrautas medis“:  „Argi ir mes išseksim kaip oazė / Išdegintoj ir pavergtoj tėvynėj?“ (32)  Tai, beje, labai gerai pajuto sovietiniai ideologai, pokario metais prabilę apie poetui būdingus ideologinius iškraipymus:
A. Venclovos poezijos rinkinyje ,,Rinktinė“ yra eilėraščių, šiurkščiai iškraipančių tarybinę tikrovę ir parašytų iš esmės laikantis buržuazinių nacionalistinių pozicijų. Šiuose eilėraščiuose Lietuva parodoma izoliuotai, be ryšio su kitomis  tarybinėmis respublikomis, ne laike ir erdvėje, kažkokia ,,nepriklausoma“ ir savimi patenkinta valstybė <...>. Lietuva ir visa Tarybų Sąjunga poetui yra dvi visiškai skirtingos kategorijos, kurias galima lyginti ir priešinti viena kitai. Lietuva – tai tikroji tėvynė, o Tarybų Sąjunga – tik šalis, teikianti Lietuvai pagalbą <...>. Poetas apdainuoja atskirtą nuo kitų tarybinių tautų Lietuvą, tarp kita ko, ne Lietuvą, ryžtingai atsikračiusią išnaudotojiškos santvarkos, o Lietuvą, išsaugojusią seną, matyt, poeto širdžiai artimą tvarką, pavienį, patriarchalinį kaimą. (33)
 Taigi avangardistui, tapusiam sovietinio establišmento dalimi, buvo paaiškinta, kas atsitinka, kai ,,saulėtekis raudonas“ (34) (eil. ,,Užkimusio krašto juokas“, 1930) išaušta realybėje. Dar gerai, kad juodžiausia to ,,saulėtekio“ fazė po metų baigėsi  Stalino mirtimi, antraip dar nežinia, kas būtų laukę LTSR himno autoriaus. 
Postavangardinei  Venclovos poezijai (kitaip sakant, didžiajai jo poezijos daliai) daug kartų ir pelnytai priekaištauta dėl statiško aprašinėjimo. Jo ypač daug pokariniuose reportažiniuose eilėraščiuose ar, pavyzdžiui, knygoje ,,Ar tu žinai tą šalį“ (1964), skirtoje poetiniams kelionės į Italiją įspūdžiams, ir netgi ,,Vakarinėje žvaigždėje“ (1971), kurioje recenzentą Eugenijų Matuzevičių džiugino ,,poetinio jausmo intensyvumas, formos muzikalumas, geras ir prasmingas paprastumas, o kartu – ir minties gilumas, filosofinė rimtis“ (35). Galima daryti prielaidą, kad dėmesys detalei, bandymas išplėtotai papasakoti vienokį ar kitokį siužetą yra prozininko pašaukimo išraiška, kurios vienu iš gausių ir anaiptol ne blogiausių pavyzdžių galėtų būti 1941 metų eilėraštis „Vaikystė“ (36). Venclova kuo toliau, tuo labiau linko į klasiką, bandė kanonines eilėraščio formas, sukūrė nemažai tercinų, sekstinų, sonetų, trioletų. 1969 m. parašytas atvirai antiavangardinis eilėraštis  „Ars poetica“, kuriame pasisakoma už ,,normą“, ,,skambumą“, ,,už jausmų ir vaizdo nuoširdumą“. Iš eilėraščio išimtoje ir tik dienoraštyje likusioje strofoje tas antiavangardinis kryptingumas dar ryškesnis:

Draugai! mažiau eksperimentų!
Daugiau poezijos tikros!
Tik tas poetas kas sugros
 Melodiją  (be ekskrementų). (37)

Drįsčiau teigti, kad įdomiausia (ar turinti daugiausia šansų išlikti) yra vėlyvoji  Venclovos lyrika. Poetas, atidavęs duoklę avangardiniam maištui, sovietinių ideologų reikalavimams, tada klausėsi jau ne laiko (ideologinių reikalavimų prasme), bet savo paties vidinio balso. Avangardo poetui Antanui Venclovai itin aktualus atrodė Vladimir Majakovskij:

Žinokite:
kiekvieną šūvį,
kiekvieną durtuvą
atgręšim į kapitalizmą! (38)
      Pro karo dūmus, 1931

1945 m. gegužės mėn.  parašytame eilėraštyje „Pavasario lietus“ netikėtai pasigirsta Boriso Pasternako intonacijos, įsilyja itin pasternakiškas (rinkinio ,,Sestra moja žizn’“) pavasario lietus:

Visas sodas nustebo, sukruto ir, apimtas džiaugsmo,
Sudrebėjo, suvirpo šilkiniam tinkle pirmutinio lietaus,
Ir bildėjo verandos stiklai nuo gaivaus vėjo trauksmo,
Ir pro lietų jautei silpną kvapą pernykštės žolės ir medaus.

Dar nebuvo žolės. Vėjyj suposi šakos mažytės.
Saulėj smilko iš kūdros pro lietų balti tartum dūmas garai,
Ir šypsojos be rūpesčių lyg žydraakės mergytės,
Vos praplėšę akis, pažaliavę,  pūkuoti, linksmi pumpurai.(39)

Šis poetinio autoriteto pakeitimas žymi savotišką perėjimą nuo ketinimų keisti pasaulį prie nuostabos pamačius jo grožį, kontempliacijos, kurią poetas kitados aukojo aktyvizmo vardan. 
Pabaigai pora pavyzdžių, rodančių, kad vėlyvasis poetas Antanas Venclova nebuvo tik statiškas savo kelionių po pasaulį ar tiesiog peizažų aprašinėtojas.
 ,,Erškėtis“, parašytas 1969 m. Palangoje ir dedikuotas dailininkei Marijai Cvirkienei, – beveik tobulas ir netikėtas, nors ir ne vienintelis Venclovos eilėraštis, kuriame primenama tautosakos intonacija ar siužetas:

Iš jūros puta ūždama atkeliauja
Ir neša artyn jauno Žilvino kraują,
Ir Eglė jo marškinius jūroj skalauja –
Tai Žilvino kraujas prie kopų baltų.

Prie jūrų, prie marių pražydo erškėtis.
Ir rinkosi žmonės jo žiedu gėrėtis.
Ir žmonės spėliojo, kodėl čia erškėtis,
Kur jūros, kur marios, kur kopų kalnai...

Ir nieks nežinojo, ir nieks neatspėjo,
Tik jūra skambėjo, tik marios aidėjo,
Ir krūmas erškėčio pakrantėj žydėjo,
Kur jūros, kur marios, kur kopų kalnai. (40)

Eilėraštyje meistriškai sujungti keli tautosakos motyvai: Žilvino ir Eglės, rožės, erškėtrožės pražydėjimo pralieto kraujo vietoje, žlugto skalbimo, kuris liaudies dainoje būna mergelės ir bernelio susitikimo, susipažinimo vieta. Pirmojoje strofoje tautosakiniais motyvais nužymėta meilės tema vėliau tarsi dingsta, lieka nuostaba dėl pralieto (dėl meilės pralieto) kraujo vietoje žydinčio erškėčio grožio. Šio eilėraščio tautosakiškumas kur kas mįslingesnis, paslaptingesnis nei, tarkim, eilėraščio ,,Dainos motyvas“ (,,Išbėg išbėga iš Rusnės kaimo / Du jauni žvejytėliai. / Ant kranto stovi, skarelėm moja / Dvi sesės audėjėlės.“41), kuris tiesiog laisvai persako liaudiškąjį siužetą. Atrodo, kad ,,Erškėtis“ nėra sietinas su kokiu nors konkrečiu dailininkės Cvirkienės paveikslu: jos tapybai marinistiniai siužetai nebūdingi. Galbūt netikėtoje vietoje, ten, kur jo neturėtų, negalėtų būti (jis – anaiptol ne kopų augalas),  išdygęs, pralietą kraują, skausmą primenantis erškėtis laikytinas savotiška Cvirkienės tapybos, kuri irgi sovietinėje dailėje nelabai galėjo atsirasti, bet atsirado, paralele.
Visiškai kitoks metais vėliau, 1970-aisiais, parašytas eilėraštis ,,Vėjas vakar...“. ,,Erškėtis“ iš esmės šviesus: jūra skamba, marios aidi, erškėtis žydi, jei skaudu ir buvo, tai kažkada praeityje. ,,Vėjas vakar...“ –  tamsus, paslaptingas:

Vėjas vakar čia viską suvėlė,
Taršė krūmus, ir lankstė, ir suko –
Darganotas, tamsus, nejaukus...
Šiandien tuopos lyg bokštai iškėlė
Į rudens pažaliavusį rūką
Glaustašakių stuobrių vainikus...

Eina, žengia į tolį alėja
Lyg vaiduokliai, į eilę sustoję
Ir žalsvu apšlakstyti variu...
Dunkso medžiai, užsnūdę be vėjo,
Seną pasaką savo kartoja
Lyg būriai invalidų karių...

Bet tos pasakos net negirdėti...
Tuopoj lizdas vos laikos pasenęs,
Karkia varna už medžių tamsių.
Parko krūmai nuogi išsiskėtę,
Ir ugniakuras liūdnas kūrenas
Ties upe už pilkų debesų.

Tuopos, tuopos – lyg vienišos mintys,
Lyg vienuolės senam kapinyne,
Atsisveikina draugę nakčia.
Joms liūdėti čia reik ir kankintis,
Austi metų nematomą pynę
Ir šnabždėt seną maldą slapčia.

O, koks liūdnas šis rudenio žodis,
Tuopų kelias – rūdijantis varis,
Medžių eilės – vienuolių būriai!
Ir ugniakuras, naktį praskrodęs,
Lyg į paslaptį angą atdaręs,
Su naktim susiliejęs niūriai...(42)

Šio rudeniško eilėraščio fonas, jau pirmojoje strofoje nulemtas vėjo, darganoto, tamsaus, nejaukaus,  einant nuo strofos prie strofos po truputį tirštėja: tuopų bokštai virsta glaustašakiais stuobriais, antrojoje strofoje jie jau lyginami su vaiduokliais, invalidais, ketvirtojoje strofoje tuopos virsta vienuolėm senam kapinyne, penktojoje – tuopų-vienuolių kelias lyginamas su rūdijančiu, t. y. gendančiu, nykstančiu variu, tuo dar kartą pabrėžiant gęstančio nykstančio gyvenimo, mirties temą. Jei prisiminsime froidistinę – falinę – bokštų interpretaciją, eilėraštyje įžiūrėsime erotinės meilės negalimumo temą ar dramą: vėlgi pabrėšime, bokštai degraduojami į  stuobrius, vaiduoklius, invalidus; kažkada praeityje buvusią meilę primena ir lizdas, kuris ,,vos laikos pasenęs“, ir ,,parko krūmai nuogi išsiskėtę“. Vėliau eilėraštyje atsiranda ,,vienuolės“, kurioms reikia ,,liūdėti“ ir ,,kankintis“, bet draudžiama mylėti. Ugniakuro simbolika irgi nevienprasmė: ugnis ir pražudo, ir teikia gyvybę, o pats ugniakuras irgi gali aliuziškai, per Joninių papročius, šokimą per laužą sietis su meilės tema. Eilėraščio trečiojoje strofoje ugniakuras „liūdnas“, o paskutinėse eilutėse – „Ir ugniakuras, naktį praskrodęs, / Lyg į paslaptį angą atdaręs, / Su naktim susiliejęs niūriai“, – turint galvoje eilėraštyje pabrėžtą degraduotą meilės, namų temą, jis atrodo atveriąs duris jau ne į gyvenimą, bet į aukštesnę paslaptį.
Rašydamas ,,Vėjas vakar...“ Venclova jau tikrai buvo komunistas  (prisimenant straipsnio pradžioje cituotą  Šilbajorio  komentarą apie 1931 m. eilėraštį), tačiau apie  vienuoles jis kalba be avangardisto paniekos. Vienuolės jam – paslapties, galbūt liūdesio ir netgi žmogiškojo solidarumo įsikūnijimas. Medžiai lyg bokštai, vienuolės, sena malda, ugniakuras, ,,lyg į paslaptį angą atdaręs“, eilėraštyje kuria  būties vertikalę. Nežinau, ar Šilbajoris būtų įžiūrėjęs čia ,,Viešpaties pėdą“ (,,Kelios Viešpaties pėdos naujesnėj lietuvių lyrikoj“, – būtent taip buvo pavadintas  minėtasis jo straipsnis 1995 m. ,,Poezijos pavasaryje“). Tikriausiai nebūtų, ko gero, jos ten ir nėra, tačiau paslapties ir noro pamatyti anaiptol ne materialistiškai ištiesintą, plokščią pasaulio vaizdą eilėraštyje tikrai esama. Tai irgi viena iš Venclovos vėlyvosios poezijos ypatybių.
Reziumuojant galima dar kartą pabrėžti, kad Antano Venclovos literatūrinis palikimas yra labai nevienodo meninio lygio, atmetus grynai ideologijai tarnaujančius kūrinius, jis atrodo negausus, tačiau vis tiek išlieka svarbus lietuvių literatūros istorijai, o atskiri kūriniai tebelaukia savo interpretatorių.  Venclovos kūryboje esama mįslių, kurias galbūt galima įminti, pasirėmus šiuolaikine literatūros tyrinėjimo metodologija ir žvelgiant į Antano Venclovos gyvenimą bei kūrybą be išankstinio pykčio.