100-SIS BALTARUSIJOS LIAUDIES POETO MAKSIMO TANKO GIMTADIENIS

 

      Maksimas Tankas (Javhen Skurko, gim. 1912.09.17 Minsko srityje, Medelės rajono Pilkovščinos kaime. Mirė 1995.08.07)  - didžio talento rašytojas, labai savitas ir tautiškas. Tikrasis poezijos riteris, dokumentalistas-prozaikas, vertėjas, įžymus visuomenės veikėjas, filosofas ir pasaulinio masto lyrikas. Jo poezija apima visą Baltarusijos žemės ir žodžio paletę., atveria jų  nepakartojamą grožį. Autoriaus kūryba išėjo už savo laiko ribų ir pasiekė naują XXI amžiaus epochą.
       Maksimo Tanko literatūrinis palikimas neatsiejamai susijęs su gimtuoju Naročanės kraštu, su šalies istorijos lemtingais momentais ir senomis baltarusių tautos problemomis. Tai milžiniškas autoriaus pamąstymų ir asmeninių išgyvenimų pasaulis. Intymioji lyrika pilna rašytojo vidinės šviesos, mus supančio pasaulio grožio pajautos, žmogiškos egzistencijos džiaugsmo, tikrosios meilės ir gėrio žmonėms.
        Kiekvienas autorius turi savo žemės kraštelį, per kurio prizmę mato pasaulį. Maksimui Tankui  tai buvo Naročanės ežerų kraštas, Pilkovščinos kaimas, ten, kur jis gimė. Gimtinė buvo jo įkvėpimo šaltinis, gyvinantis poeziją. Jis rašė: „Aš dažnai nakvoju ir leidžiu dienas prie savo Naročanės pušų, kur visos mano bėdos, kur visi mano džiaugsmai, kur visos mano mintys.”
        Vilniaus miestas, su persipynusiais visiškai skirtingų kultūrų gyvenimais, padėjo atskleisti Maksimo Tanko poetinį talentą. Pažintys su tokiais žmonėmis kaip Vladimiras Samoila, Adam’as Stankevič’ius, Grigorij’us Širma, Eži’s Putrament’as, Genrich’as Dembinski’s ir Jonas Karosas dvasiškai praturtino poetą. Būtent čia jis mokėsi, parašė pirmąsias savo knygas: „Etapuose”, „Spanguolės spalva” ir „Po stiebu”, kovojo pogrindyje už Vakarų Baltarusijos išlaisvinimą.  Lenkų kultūros pažinimas jaunajam rašytojui padėjo atrasti garsiausius Europos literatūros kūrinius.
         Antrasis Pasaulinis karas rašytoją užklupo Balstogėje. Paskutiniu traukiniu jam su šeima teko važiuoti į Vakarus, Saratovo sritį. Ten prasidėjo jo pasiruošimas karui kadrinių karininkų kursuose. Tačiau respublikos vadovybė komandiravo poetą į Maskvą – iš pradžių dirbti laikraštyje „Tarybinė Baltarusija” (Maskva), kurios redaktorius buvo Michail’as Lynkov’as. Laikraštis buvo skirtas baltarusams ir jį išmesdavo vokiečių užfrontėje iš lėktuvų. Nuo 1942 metų vasaros Maksimas Tankas jau dirbo satyriniame leidinyje „Sutrėkšim fašistinę bjaurybę”. 1945 metais buvo išleistos dvi poezijos knygos „Ruoškit ginklą” ir „Per ugninį horizontą”.
        1948-1966 m. Maksimas Tankas tampa pagrindinio Baltarusijos TSR žurnalo „Polymia” redaktriumi. Šiuo savo gyvenimo periodu rašytojas atsiskleidė ne tik kaip talentingas autorius, bet ir kaip puikus organizatorius, jaunųjų autorių gynėjas, visuomenės veikėjas. Tuo laiku rašytojas daug važinėjo į užsienį kaip sovietinės delegacijos narys, bendradarbiavo su skirtingų kultūrų veikėjais, keitėsi patirtimi, daug vertė į baltarusių kalbą.
      Maksimas Tankas buvo Antrojo pasaulinio karo taikos šalininkų kongreso dalyvis. Jis aplankė beveik visas liaudies demokratijos šalis, Jungtines Amerikos Valstijas ir Vkarų Europą. Rašytojas tris kartus atstovavo sovietų šalies interesus JTO. „Kaliaudamas per skirtingas šalis, aš tvirtai įsitikinau, kad žemėje be medžių, žolės ir gėlių, visur auga ir eilėraščiai. Aš juos radau visur, visuose kontinentuose. Tačiau pačius geriausius radau gimtinėje”, - prisimindavo rašytojas.
       Maksimo Tanko lyrika traukdavo strofos turtingumu ir originalumu, ritmikos įvairumu, intonaciniu išraiškingumu. Geriausi poeto eilėraščiai 1977 metais buvo išversti į rusų kalbą ir įėjo į rinkinį „Naročanės pušys”, už kurį poetas buvo apdovanotas tuo metu svariausia, prestižine TSRS literatūrine premija (1978 m.). laikui bėgant be klasikinės eilėraščio formos jis pamėgo ir filosofinį verlibrą, pakėlęs jį į aukščiausią lygį.  Maksimas Tankas visą laiką atkreipdavo dėmesį į visa, kas pasaulinėje poezijoje buvo sukurta geriausia.
       Nuo 1966 iki 1990 metų rašytojas vadovavo Baltarusijos rašytojų sąjungai, o taip pat buvo aktyvus TSRS rašytojų sąjungos literatūrinių ryšių komisijos narys. Jis daug jėgų atidavė didelės sovietų šalies tautinių mažumų literatūrai populiarizuoti. Kaip Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas ne kartą susitiko su skirtingų tautų atstovais ir su daugeliu jų palaikydavo draugiškus santykius. M. Tanko kūriniai buvo leidžiami rinkiniais rusų, ukrainiečių, lietuvių, latvių, uzbekų, tadžikų, kazachų, lenkų, bulgarų, korėjiečių ir kitomis kalbomis. Pats autorius išvertė daugiau nei šimtą šešiasdešimt pasaulio poetų, o tai liudija ne tik apie jo kūrybos mastus, bet ir interesų platumą. Š. Petefi, N. Chikmet, Dž. Baironas, A. Mickevič, J. Tuvim, V. Branevskij, J. Slovackij, M. Gorkij, V. Majakoskij, A. Tvardovskij, T. Ševčenko, I. Franko, P. Tyčina, M. Rylskij, M. Bažan, V. Susiura ir S. Tudor, T. Tilvytis, A. Venclova ir E. Mieželaitis, J. Sudrabkaln ir M. Kempe – klasikai ir žymūs amžininkai, kurių kūrinius M. Tankas išvertė į baltarusių kalbą.

 

Tekstą parengė Baltarusijos valstybinis literatūros istorijos muziejus