Marijai Cvirkienei -100

Parodą parengė Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namai-muziejus

       Marija Cvirkienė priklauso ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos dailininkų kartai, formavusių lietuviškosios dailės mokyklą. Priklausydama dailininkams, plėtojusiems impresionistinį tapymo būdą, šioje kryptyje surado savitą kelią. Jos natiurmortai, peizažai, portretai puikiai įsiliejo į spalvingą mūsų dailės kontekstą.
       Marija Cvirkienė gimė 1912 m. spalio 28 d.  Bolgrade (Ukraina), kur tuo metu mokytojavo jos tėvas, klasikinių kalbų žinovas M. Račkauskas. 1921 m. visa šeima persikėlė į Lietuvą ir apsigyveno Pnevėžyje, kur jos tėvas, Melchioras Račkauskas dėstė mokytojų seminarijoje. Marija lankė mergaičių gimnaziją. 1927 m. Račkauskų šeima apsigyveno Kaune, Aukštojoje Fredoje. 1930 m. Marija baigė „Aušros” mergaičių gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno meno mokyklą. Dailės subtilybių ji sėmėsi iš Lietuvos dailės mohikanų kaip Petras Kalpokas, Adomas Galdikas. Adomas Galdikas ypač traukė Marijos Cvirkienės žvilgsnį dėl jo tapymo manieros. Pertras Kalpokas būsimą dailininkę pradėjo mokyti jau antrame kurse, nors specialybės dalykų paprastai buvo mokoma tik praėjus bendrą ketverių metų dėstymo kursą. Padidėjęs užsiėmimų krūvis – tik piešimui per savaitę skiriama dvylika valandų – reikalavo nemažų pastangų. Po intensyvių studijų 1935  m. dailininkė pradeda dalyvauti parodose. Marijos Cvirkienės kūrybinei brandai didelę reikšmę turėjo praleisti metai užsienyje. Kartu su savo vyru rašytoju P. Cvirka 1937 m. keliavo po Vakarų Europą. Aplankė Berlyną, Drezdeną, Miuncheną, kiek ilgiau gyveno Paryžiuje, kur tuo metu gyveno nemaža dalis Lietuvos inteligentijos. Po Paryžiaus vyksta į Italiją. Lankydamasi Florencijoje susipažino su P. Gogeno, V. van Gogo ir O. Renuaro darbais. Nors pastarojo dailininko kūryba ypatingai žavėjo Mariją, tačiau jos kūryboje vis tik dominuojančio vaidmens neatliko. Grįžusi į Lietuvą vėl pasineria į kūrybą. Iki Antrojo Pasaulinio menininkė sukūrė nemažai peizažų, iš kurių ryškiausiu meno kritikai laiko „Pavasarį prie Nemuno” (1938). Nemažai kuria portretų, kuriuose tapydama moteris, dailininkė siekia visų pirma atskleisti nuotaiką, būseną, nekoncentruojant dėmesio į psichologinę charakteristiką.
1938—1940 m. Marija Cvirkienė priklausė Lietuvos moterų dailininkių draugijai, taip pat buvo Lietuvos dailininkų sąjungos (nuo 1939 m. individualistų sekcijos) narė. 1940 m. dalyvavo „Dairos" (dailininkų realistų-aktyvistų) grupės veikloje. Karo metu su P. Cvirka pasitraukė į Alma Atą, gyveno Maskvoje. Karo metu dailininkė netapė. Vėl teptuko ėmėsi tik 1945 m., grįžusi į Lietuvą, į Vilnių.  Nuo 1946 m.— LTSR dailininkų sąjungos narė. Nors tapė daug, tačiau pirmąją personalinę parodą surengė tik 1964 m. Dalyvavo parodose ir užsienyje (Vengrijoje, Italijoje, Čekoslovakijoje). 1965 m. M. Cvirkienei suteiktas LTSR nusipelniusios meno veikėjos, 1972 m.— LTSR liaudies dailininkės vardas,  2000 m. buvo apdovanota 5 laipsnio Gedimino ordinu.
     Marija Cvirkienė mirė 2004 metų birželio 23 dieną Vilniuje. Palaidota Rasų kapinėse.