Pamėnkalnio g. 34, vizualizacija iš J. Borovskio projekto ir pastatas – R. Kraujutytės nuotr.
NAMO PAMĖNKALNIO G. 34 VILNIUJE IR JO STATYTOJŲ ISTORIJA
Jau senokai buvo žinoma, kad namą, kuriame dabar yra Venclovų namai-muziejus, pasistatė gydytojas Antoni Kiakszto.
2017 metų pavasarį „Open house“ organizatoriai įtraukė šį pastatą į renginio programą. Ta proga architektūros istorikė Marija Drėmaitė LRT radijui sakė, kad„ dabar svarbiausia papasakoti sostinės pastatuose slypinčias istorijas“. Ilgą laiką apie architektūrą buvo pasakojama ir rašoma formaliai – aukštų, langų skaičius, kampų užapvalinimai. Sovietinė istoriografija apskritai vengė socialinės architektūros istorijos. Tad visus šiuos pamiršimus tenka kompensuoti dabar. Po truputį atverdamas architektūros objektų duris, atviros architektūros festivalis atskleidžia ir jų istorijas. Tai leidžia suvokti, kad pastatai yra miesto istorijos ir gyventojų dalis, o ne kažkokios izoliuotos architektūrinės struktūros, vertintinos pagal „gražu / negražu“ formulę“, – sako istorikė.
Jos teigimu, pastatai gali papasakoti komplikuotą Vilniaus istoriją ne blogiau nei jo gyventojai. Vienas pavyzdžių – Venclovų namai-muziejus.
„Šiemet atveriama 1938 m. Antakalnio ligonės komendanto Antoni Kiakszto šeimos vila, geriau žinoma kaip Venclovų namai. Tačiau nedaugelis žino, kad lojalus režimui rašytojas Antanas Venclova į namą buvo įkeltas tik 1946 m., o kokiomis aplinkybėmis savo šeimos namą paliko savininkas? Kaip elegantiška vila buvo padalinta į du butus (įprasta sovietinė sutankinimo politika) ir niokojama? Dar vėliau šis namas jau buvo susijęs su disidentiška Tomo Venclovos kultūrine veikla, tad pasakoja vėl naujas istorijas“, – pastebi istorikė.
Lietuvos Centriniame Valstybės archyve saugoma 1936 metais Vilniaus miesto valdybos techninio skyriaus statybos padalinio pradėta byla byla nr. 366.Tai dokumentų rinkinys, atskleidžiantis visą namo planavimo ir statybos istoriją. Jau bylos viršelyje matome, kad ikikarinis namo adresas buvo Uosto gatvė 22.( ul.Portova 22).
Byla nr. 366
Pirmasis dokumentas - advokatės Stanislawos Kiaksztowos, gyvenančios Vilniuje, Benediktinių g. 2-4, 1936 metų liepos 4 d. prašymas Vilniaus Magistrato techniniam skyriui. Jame rašoma: „Ketinu pirkti sklypą Vilniuje, Portova g. 22, prašau mane informuoti, ar galėsiu pasistatyti maždaug 30 metrų nuo Portova gatvės atskirai stovintį mūrinį namelį, paliekant vietos prie Portova gatvės ateity statyti daugiabutį mūrinį namą. Prašau atsakyti skubiai.“
Advokatės S. Kiaksztowos prašymas
Ant to paties rašto Urbanistinis skyrius (biuras) jau liepos 7 d. rašo sutikimą ir priduria, kad dėl ypač sudėtingo sklypo paviršiaus ir galimų sunkumų planuojant ir statant būtina prieš pradedant ruošti projektą suderinti šį reikalą su Urbanistiniu skyriumi.
Dar yra daktaro Antoni Kiakszto prašymas (1937 metų gegužės 7 d.) leisti statyti „vienbutį namą savo reikmėms|“.
A. Kiakšto prašymas
Šis prašymas turi įdomų prierašą, rašytą paties Antoni Kiakszto. Tai trumpa jo autobiografija: „Gimiau Minske 1884 metais, tėvas Feliksas, motina Bronislava iš Tanajewskių. Brolių neturiu, turiu vieną seserį. Esu vedęs. Esu Antakalnio Karo ligoninės komendantas, laipsnis – pulkininkas.
Darbo imasi inžinierius-architektas Jan Borowski. Randame jo 1937 metų birželio 22 dienos raštą, kad nuo tos datos vadovauja namo statybos priežiūrai.
Jan Borovski
1937.06.27 raštas
Šis architektas buvo žinomas restauratorius, jo darbų sąrašas įspūdingas – Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčia, Gedimino pilis, kur ligšiol eksponuojamas Jano Borowskio pagamintas pilies rekonstrukcijos maketas, 1934 metais - Aušros vartų tyrimo ir konservavimo darbai, Trinitorių bažnyčia, kur suprojektavo pagrindinį altorių, šv. Jonų bažnyčios varpinės remontas 1934 m., 1927-1942 metais Trakų pilies restauravimas, Naugarduko parapinės bažnyčios tyrimai ir interjero atnaujinimas. Po karo įsikūrė Gdanske, kur jo tyrinėti ir restauruoti svarbiausi miesto paminklai - šv. Mergelės Marijos bažnyčia, Karališkoji koplyčia, Artuso dvaras, Centrinio miesto rotušė, šv. Jono bažnyčios akmeninis altorius.
Interneto forumo „Miestai ir architektūra“ įkūrėjas Romas Trumpa rašo:
„Vikipedijoje lietuvių kalba nėra straipsnio apie žmogų, kuris galbūt sugalvojo, kaip turi atrodyti Vilniaus Gedimino pilies bokštas, pradėjo restauruoti Trakų pilį ir pradėjo atkurti caro laikais pravoslavų cerkvėmis paverstas katalikų atgautas Vilniaus bažnyčias. Jan Borowski yra suprojektavęs bažnyčias Rūdiškėse, Alionyse, Švenčionėliuose, Pabarėje, Jašiūnuose, Naujojoje Vilnioje bei dabartinėje Baltarusijoje. Jis restauravo ar sukūrė interjerus Aušros Vartų koplyčioje, šv. Jono, šv. Kazimiero, Trinitorių bažnyčiose. Tarpukaryje jis dalyvavo restauruojant Vilniaus aukštutinę pilį, Trakų, Krėvos pilis. Jis pritaikė Zalavo dvarą J.Piłsudskio memorialui. Buvo Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojas nuo atvykimo į Vilnių iki jo uždarymo 1940 metais, dirbo Vilniaus technikos mokykloje. II pasaulinio karo pabaigoje buvo repatrijuotas į Lenkiją, trumpai dirbo restauruojant Varšuvos ir Vroclavo architektūros paminklus. Nuo 1945 m. dirbo Gdanske Politechnikos Architektūros istorijos katedros vedėju, iki 1951 m. buvo vyriausias Gdansko restauratorius.“Toliau vartome namo bylą. Įsegtas namo projektas, patvirtintas daugeliu parašų ir antspaudų, tarp jų architekto Jano Borowskio.
1937 metų birželio 2 dieną Vilniaus miesto valdybos Techninis skyrius leidžia namą statyti, praėjus dviems savaitėms po projekto suderinimo. Įdomu, kad namo projektą į miesto valdybą atnešė įgaliotas Wladyslow Paszkewicz, o įgaliojimas parašytas ant chirurgo Antoni Kiakszto recepto blanko su jo adresu Benedyktynska 2-4 ir net telefono numeriu 954.
Įgaliojimas
Namas pastatytas maždaug per metus. Jau 1938 metų rugpjūčio 27 d. namo apžiūros protokole rašoma, kad apžiūra atlikta Antoni Kiakszto prašant leisti naudoti pastatą, kurio kubatūra 1385 kubiniai metrai. Pastatas naudoti tinkamas. Pirmas aukštas pradėtas naudoti jau 1938 metų rugpjūčio 24 d. Kitos paskirties patalpų name nėra. Pažyma išduodama pateikti Valstybės iždo įstaigai mokesčių lengvatoms gauti.
Pažyma
Iš bylos gautas žinias galime papildyti informacija iš bekraštės interneto jūros. Štai 1939 metų Vilniaus telefonų knygoje dr. Antoni Kiakszto numeris 954 jau naujuoju adresu Portova g. 22.
Telefonų knygos puslapis, A. Kiakšto pavardė antrame stulpelyje 8-ta nuo viršaus
O dabar ženkime į senesnį laiką. Štai 1933/34 akademinių metų Vilniaus Stepono Batoro universiteto sudėtis. Chirurgijos klinikoje (Karo ligoninė Antakalnyje) dirba asistentas (asystent lącznikowy) dr. Antoni Kiakszto.
A. Kiakšto pavardė – penkta sąraše
1934 metų Lenkijos kariuomenės sanitarinio korpuso vyresniųjų karininkų sąraše randame ir tikslią daktaro gimimo datą (Kiakszto Antoni – 23 5 1884 podpułkownik)
Marcel Wozniak muziejuje
L. Tyrmanto pažymėjimas
2016 metais Lenkijoje išleista knyga apie lenkų žurnalistą, kultūros veikėją Leopoldą Tyrmandą (Biografia Leopolda Tyrmanda. Moja smierc będzie taka, jak moje zycie) . Jos autorius Marcel Wozniak viešėjo muziejuje 2016 metų pabaigoje ir pristatė savo knygą . Joje randame Leszeko Zawiszos prisiminimus apie gyvenimą Vilniuje 1940 metais. Du pabėgėliai iš Hitlerio okupuotos Lenkijos dalies apsigyvena daktaro Kiakszto viloje. Vienas iš jų – Leopoldas Tyrmandas. Tuo metu jis buvo Vilniaus universiteto studentas. Štai ką prisimena Leszek Zawisza : „Pastatas stovėjo pakilumoje, prie gana reprezentacinės gatvės, pilnos advokatų, gydytojų, direktorių namų. Netoliese gyveno Milošai. Name buvo daug gyventojų. Savininkas – daktaras pulkininkas Antoni Kiakszto – buvo Lukiškių kalėjime. Šeimininkavo jo žmona, jai padėjo motina ir sūnus. Pirmajame aukšte gyveno lenkų aktoriai ir lietuvių teatro direktorius Siparis. Antrajame buvo 4 miegamieji ir vonia. Du miegamuosius užėmė kitas direktorius – Lietuvos valstybinio teatro direktorius Juchnevičius. Abiejų direktorių politinės pažiūros skyrėsi – pirmojo aukšto gyventojas buvo nusiteikęs provokiškai, o antrojo – buvo sovietų valdžios gerbėjas. Likusiuose dviejuose kambariuose gyveno Zawisza, o paskutiniame, koridoriaus gale – Liolekas (Tyrmandas) ir Kolia Martynenko, rusas be valstybės.“
Dar vienas radinys mums rodo daktaro nelaisvės kelią. Štai Londono Lenkų instituto ir Sikorskio muziejaus skaitmeninis dokumentų rinkinys. Jame – Lenkijos egzilinės vyriausybės 1942 metų nota SSSR Užsienio reikalų liaudies komisariatui. Joje Lenkijos Respublikos ambasada informuoja Liaudies komisariatą apie Lenkijos piliečių, esančių SSSR kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje, padėtį, kaip vykdomas Lenkijos – SSSR liepos 30 d. sutarties papildomas protokolas. Juo SSSR įsipareigojo amnestuoti visus Lenkijos piliečius, kurie neteko laisvės SSSR teritorijoje – tiek kariškius, tiek civilius. Tačiau Sovietų valdžios ir įkalinimo įstaigos delsia juos paleisti ir neteisėtai reikalauja vardinių sąrašų. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai – sakysim, Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriaus Stanislovo Svianievičiaus, suimto 1939 m., o dar nepaleisto 1942 m. sausį. Pridedami Lenkijos piliečių sąrašai, sudaryti pagal pareigas, profesijas. Vienas iš jų – jau anksčiau pateiktas ir vėl kartojamas sąrašas Lenkijos visuomenės ir politikos veikėjų, kurie turėjo būti paleisti pirmiausia, bet ligi šiol apie juos nėra jokių žinių. 36 asmenų sąraše 13 numeriu įrašytas Vilniaus Komiteto pabėgėliams remti viceprezidentas – plk. Kiakszto Antoni, apie 50 metų, pulkininkas, Lenkijos karo gydytojas, areštuotas Vilniuje 1940 metais ir išvežtas į SSSR gilumą.[19]
Įkalintų Lenkijos visuomenės ir politikos veikėjų sąrašas
Medicinos daktaro Adamo Kielbinskio (1894–1975) prisiminimuose apie Anderso kariuomenę randame sakinį: „Iš Gardino ir Vilniaus karo ligoninių gydytojų, kurių buvo 35, karą išgyveno, tarnaudami Anderso kariuomenėje, tik keturi: Antoni Kiakszto, Czeslaw Ryll-Nardzewski, Ryszard Puszskewicz ir aš (t. y. Adam Kielbinski)“. 1948 metų Lenkijos Respublikos gydytojų sąraše randame Kiakszto Antoni, chirurgą, gyvenantį Ožarowe prie Varšuvos, Mickevičiaus g. 14-9. O štai Vikipedijos straipsnis „1960 metai Lenkijos kariuomenėje“ skelbia, kad tų metų gegužės 19 dieną Varšuvoje mirė pulkininkas gydytojas Antoni Kiakszto, buvęs Vilniaus Karo ligoninės komendantas, Vilniaus Komiteto pabėgėliams remti viceprezidentas, areštuotas 1940 metais ir išvežtas į SSSR gilumą. Šią mirties datą patvirtina ir internete skelbiama Lenkijos nekrologų bazė .
Vilniaus šv.Petro ir Povilo bažnyčios (Saulės) kapinių palaidojimų sąraše randame, kad Kiaksztowa Stanisława, advokatė , mirė 1941 metų liepos 7 d. Vadinasi, niekada nesusitiko savo vyro, kuris jos mirties dieną buvo kažkuriame SSSR lageryje ar kalėjime. Manytina, kad vienintelis sūnus Eugeniusz Kiakszto taip pat buvo karo gydytojas, tarnavo Lenkijos kariuomenės 34 pėstininkų pulke, veikusiame 1944–1963 metais (Kiakszto Eugeniusz- s. Antoniego - ppor. - Krzyż Walecznych - - dca 2 plutonu - 1 kompania strzelecka - 1 batalion). Mirė 1993 metų sausio 31 d.
1946 metais rašytojo Antano Venclovos šeimai buvo paskirtas butas šio namo pirmame aukšte. Bet tai jau kita istorija, labiau ištirta, žinoma ir dokumentuota. Žiūrėti..
Daugybė klausimų lieka neatsakyti: Kas atsitiko Stanislawai Kiaksztowai, kad ji mirė 1941 metų liepos 7 d.? Jai tebuvo apie 50 metų? Jei 1940 m. jai šeimininkauti padėjo motina, koks jos likimas? Kada ir kokiomis aplinkybėmis suimtas daktaras? Kas gyveno name po Stanislawos Kiaksztowos mirties? Kas gyveno čia 1944–1944 metais (tai buvo modernus pastatas to laiko Vilniuje – su visais patogumais, gyventas vos pora metų, šalia miesto centro)? Koks sūnaus Eugenijaus kelias į Lenkiją? Koks tolimesnis šeimos likimas? Kur yra Kiakszto šeimos kilmės vieta? Taigi krypčių naujiems ieškojimamas užteks dar ilgam.Parengė Rūta Lukoševičiūtė, Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namų-muziejaus muziejininkė
© Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, tekstas, 2018
