Į portalo titulinį
LT
     
 
 
     
   
gim. 1937 m rugsėjo 11 d.
   
   
Tomo Venclovos kūryba
   
   
   
   
   
   
   
BIBLIOGRAFIJA
   
   
   
   
 
 

 

TOMAS VENCLOVA
EILĖRAŠČIAI

 

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001:
Hidalgo

[Įpusėja para,]
Pašnekesys žiemą
[Sutema pasitiko šalčiu:]
[Sustok, sustok.]
Padėkos diena
Ruduo Kopenhagoje
Reginys iš alėjos
Desantininkas
In memoriam Henkus Hapenčkus
Naujosios Anglijos uoste
Užupis


Iš knygos:
Tomas Venclova .
Sankirta. Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2005:
Emigrantė
Sankirta


Iš žurnalo
Kultūros barai, 2007, 7-8:
Priešistorė

 

 


Pertas Repšys. Ekslibris (iš Venclovų namų-muziejaus rinkinio)


Desantininkas
  

Sunkiausia buvo paslėpti ištrauktas ant smėlio valtis,
supjaustyti standžią gumą, sugrūsti skutus pakrūmėn,
nekreipti domės į merkiantį nugarą, dygų

priešaušrio lietų. Už kopų tylėjo neaukštos pušys.
Kada vora pajudėjo, jis atsiduso. Stemplę            
slėgė vakarykštės jūrligės prisiminimas,

o petį – kuprinės diržas. Penicilinas, binoklis,
užpernai nurašyti iš armijos sandėlio šaudmens,  
seno ministro laiškas su žodžiais „vienybė težydi“,

radijas. Niekad nebuvęs šiam pamary, jis klimpo
smėlin, traiškė spyglius, lygiavos į draugo striukę,
atpažinęs tėvynę iš kūginio debesio formos.

*

Kompaso adata šoko įprastą klumpakojį.
Už aštuonių kilometrų, aplenkus tuščią sodybą,
reikėjo sutikti Lokį, Paparčio Žiedą ir Ožką –

pravardes iš pasakėčios. Progumoj stoviniavo
nepažįstama grupė. Vadas, kažkur matytas
per nebaigtą karą, pasakė slaptažodį. Pralinksmėję

bičiuliai dingo žeminėj, o jis atsiliko. Batas
prie pat upokšnio paslydo ant samanų kuokšto, ir smūgis
nepataikęs pakaušin, kliudė alkūnę. Staigiai

siekdamas dėklo, jis spėjo pajusti, kaip įsitempia
priklupusios kojos raumens, pamatė juosvą kiaurymę
prieš pat akis ir suprato: ką gi, anas greitesnis.

*

Jo smegens, aplipę lendrūno stiebą, seniai išdžiūvo.
Likutį sugėrė smėlis. Bent tiek naudos, kad slaptoji
tarnyba nebeišgavo jose įrašytų šifrų,

nes jeigu ne drėgnas kuokštas, turbūt su abiem bičiuliais,
kuriems, kad ir ką sakysi, mažiau pavyko tą rytą,
jis būtų klaidinęs savuosius tamsiuose didžiųjų valstybių

žaidimuose, stūmęs senatvę sprangiam cigarečių dūme provincijos kavinaitėj prie šimto gramų konjako, mėgindamas įkalbėti visiems ir sau, kad apgynė

jaunimą nuo kulkų ir kilpos – o gal, pabuvęs anapus
speigiračio ir sugrįžęs, bejėgiškai reikalautų
iš nieko nežinančių biurų algos už prarastą laiką.

*

Geriau, kaip yra ir buvo. Nei kryžiaus, nei atminimo. Sunkvežimiai svyruoja duobėtame žvyrkelio ruože
per porą žingsnių nuo vietos, kame tatai atsitiko.

Sukaitę vairuotojai groja stabdžiais, tarytum klavišais, pušyne girdėti kirvis, baltuoja sodybų sienos,     
gegutės kukavimas žada, kad mes dar ilgai gyvensim –

triskart ar keturiskart ilgiau, negu jis gyveno.
Kas žuvo, niekad negrįžta, kas prarasta, tas pradingo.
Nebent guminės valties skiautelė po pamario karklais

dar laukia Viešpaties teismo, ir debesio siluetas,
lygiai toks pat kaip anuomet, slenka virš progumos girioj,
ir dumbliai supas upokšny, kurio jis tada nepriėjo.

 

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 165-167.