Desantininkas
Sunkiausia buvo paslėpti ištrauktas ant smėlio valtis, supjaustyti standžią gumą, sugrūsti skutus pakrūmėn, nekreipti domės į merkiantį nugarą, dygų
priešaušrio lietų. Už kopų tylėjo neaukštos pušys. Kada vora pajudėjo, jis atsiduso. Stemplę slėgė vakarykštės jūrligės prisiminimas,
o petį – kuprinės diržas. Penicilinas, binoklis, užpernai nurašyti iš armijos sandėlio šaudmens, seno ministro laiškas su žodžiais „vienybė težydi“,
radijas. Niekad nebuvęs šiam pamary, jis klimpo smėlin, traiškė spyglius, lygiavos į draugo striukę, atpažinęs tėvynę iš kūginio debesio formos.
*
Kompaso adata šoko įprastą klumpakojį.
Už aštuonių kilometrų, aplenkus tuščią sodybą,
reikėjo sutikti Lokį, Paparčio Žiedą ir Ožką –
pravardes iš pasakėčios. Progumoj stoviniavo
nepažįstama grupė. Vadas, kažkur matytas
per nebaigtą karą, pasakė slaptažodį. Pralinksmėję
bičiuliai dingo žeminėj, o jis atsiliko. Batas
prie pat upokšnio paslydo ant samanų kuokšto, ir smūgis
nepataikęs pakaušin, kliudė alkūnę. Staigiai
siekdamas dėklo, jis spėjo pajusti, kaip įsitempia priklupusios kojos raumens, pamatė juosvą kiaurymę prieš pat akis ir suprato: ką gi, anas greitesnis.
*
Jo smegens, aplipę lendrūno stiebą, seniai išdžiūvo. Likutį sugėrė smėlis. Bent tiek naudos, kad slaptoji tarnyba nebeišgavo jose įrašytų šifrų,
nes jeigu ne drėgnas kuokštas, turbūt su abiem bičiuliais,
kuriems, kad ir ką sakysi, mažiau pavyko tą rytą,
jis būtų klaidinęs savuosius tamsiuose didžiųjų valstybių
žaidimuose, stūmęs senatvę sprangiam cigarečių dūme provincijos kavinaitėj prie šimto gramų konjako, mėgindamas įkalbėti visiems ir sau, kad apgynė
jaunimą nuo kulkų ir kilpos – o gal, pabuvęs anapus
speigiračio ir sugrįžęs, bejėgiškai reikalautų
iš nieko nežinančių biurų algos už prarastą laiką.
*
Geriau, kaip yra ir buvo. Nei kryžiaus, nei atminimo. Sunkvežimiai svyruoja duobėtame žvyrkelio ruože per porą žingsnių nuo vietos, kame tatai atsitiko.
Sukaitę vairuotojai groja stabdžiais, tarytum klavišais, pušyne girdėti kirvis, baltuoja sodybų sienos, gegutės kukavimas žada, kad mes dar ilgai gyvensim –
triskart ar keturiskart ilgiau, negu jis gyveno.
Kas žuvo, niekad negrįžta, kas prarasta, tas pradingo.
Nebent guminės valties skiautelė po pamario karklais
dar laukia Viešpaties teismo, ir debesio siluetas,
lygiai toks pat kaip anuomet, slenka virš progumos girioj,
ir dumbliai supas upokšny, kurio jis tada nepriėjo.
Iš knygos
Tomas Venclova .
Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 165-167. |