* * *
Įpusėja para, tyluma padidėja garsuos,
Tavo žodžiai nuaidi tamsoj, nepalietę klausos
Ir padvelkia pelynai, - apkartę, sausi, netikri, -
Nes mėnulis tarytum anglis, o gamta nesvari.
Tu seniai nubudai. Nuo tavęs ligi sapno krantų –
Du skirtingi planai, susilietę miglotu kraštu,
O pasaulio gale, ties pačia tolimiausia kalva,
Šimtametės nakties ir išmirusių lapų kalba.
Ar suprasi, ką šnabžda kadaise nutilus burna?
Virš balotų laukų pamažu išryškėja diena
Su vandens atspindžiais ir nematomo paukščio balsu
Tuštumos vidury, tarp juodų ir baltų debesų.
Neskubėk aplankyti sodybos. Tarytum grėsmė
Ąžuolyno pavėsyje slypi ledinė versmė,
Ir nėra šeimininko, ir, spyną palietus raktu,
Negyvenamos dienos girgždėdamos eina ratu.
Ar keliausi toliau? Už garuojančių ryto rūkų
Nenutylanti jūra sutampa su tavo laiku,
Ir jokia atmintis neįstengia išsemti gelmės,
Ir vaikystė lengva, o jaunystė neturi prasmės.
Mūsų sielos arti, mes visai neseniai iškirsti,
Ir vidurdienio laikrodis tiksi kažkur dabarty,
Ir, praradusi kryptį, sustoja strėlė danguje,
Nes pasaulis tas pats, o vienatvė kas kartas nauja.
Lyg mirties valanda mūsų laukia grįžimas namo,
Baltos pokario dulkės, apvytusio medžio liemuo,
Ištuštėję tvirtovių grioviai, sugriauti švyturiai,
Už įskilusių sienų visiems atviri kambariai.
Vėjas neša lapus, į pakrantę srovena vėsa,
Virš akmens ir kapų sutvirtėja rugsėjo šviesa,
Ir ties jūros riba, praeities ir erdvės kupini,
Pajuodavę laivai mirguliuoja sekliam vandeny.
Tai tik metų eilė, svetimųjų senatvių eilė.
Taip anapus kalvų susijungia lietus ir žolė,
Taip žodyno tankmė suaugina daiktų likimus
Ir paklydę balsai iš pasaulio pareina į mus.
Nebijok atsigręžti atgal: aš juk irgi jaučiu,
Kaip didžiulis alsavimas gula ant mūsų pečių -
Tai tik juodžemis, molis, drėgmė, šulinys, užmarštis,
Svetimų valandų, svetimos nebūties pakraštys.
Tu sustoji tarp raidžių, stiklų, išskalautų lentų,
Negyvoj ir turtingoj atoslūgio juostoj, kartu
Su keliais palydovais, kurių jau seniai nebėra,
Ir tave lyg šešėlį apgaubia ir slepia kaitra.
Ir, išnykęs laike, nejunti, kaip artėja ruduo,
Kaip aplinkui tave pakitėja dangus ir vanduo,
O tuščia ir didesnė už savo gyvybę dvasia,
Tarsi vaizdas tinklainėje, skaidos giliai daiktuose.
Iš knygos
Tomas Venclova .
Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 20-22.
|
