Pašnekesys žiemą
Įženk į šį peizažą. Dar tamsu.
Anapus kopų gaudžia tuščias plentas.
Su jūromis kariauja kontinentas –
Nematomas, bet sklidinas balsų.
Praeivis arba angelas sniege
Paliko lengvą užpustytą brydę,
Ir kranto atspindys juosvam lange
Mums primena bevaisę Antarktidę.
Putoja neužšalus pragarmė.
Jau nebe pirmą mylią rieda smiltys.
Čia paryškėja, čia išnyksta tiltas,
Ir plinta atšiauri žiemos ertmė.
Nėra nei telegramų, nei laiškų,
Tik nuotraukos. Tranzistorius neveikia.
Sakytum, žvakė, lašanti vašku,
Užantspaudavo pavojingą laiką.
Koks drėgnas oras, koks skardus akmuo,
Koks visagalis paryčio rentgenas!
Įtempus žvilgsnį, praskaidrėja sienos,
Bažnyčios bokštas ir žmogaus liemuo.
Baltam fone išsiskiria tiktai
Migloti medžių kontūrai. Pro žievę,
Net užsimerkęs, tu beveik matai
Atsparią, siaurą paskutinę rievę.
„Tas įprotis išvargina akis,
Po valandėlės nesunku suklysti."
„Ne apie mus byloja pranašystė."
Pakrypsta apšarmojusi ašis,
Ir, rodos, horizonto riboje,
Kur juoduoja laivai ir stingsta garsas,
Nejudriame pajūrio danguje
Įsidega Jupiteris ir Marsas.
Ligi Atlanto plyti tuštuma.
Dyki laukai – lyg atrakintos salės.
Po sausio sluoksniu slepiasi vasaris,
Nuo šlapio vėjo gūžias lyguma.
Už marių apsinuogina kalnai,
Duburyje suslūgsta ir pajuosta
Aptirpusi pusnis. „O kas tenai?"
„Vėl upių žiotys, įlankos ir uostai."
Po sunkiasvorio debesio tinklu
Tarytum žuvys blizga ankštos aikštės.
„Ar tu atsimeni, ką sakė žvaigždės?"
„Šis amžius išsiverčia be ženklų,
Tėra statistika." „Mirties trauka
Sukausto žmogų, augalą ir daiktą,
Tačiau sudygsta grūdas ir auka,
Ir štai tada, manau, ne viskas baigta“
„Kur liudininkas? Aš nesuprantu,
Kas perskiria tikrovę ir apgaulę:
Gal mudu esame vieni pasauly."
„O man atrodo, kad esi tik tu."
„O trečias pašnekovas? Tu sakai,
Kad niekas šito pokalbio negirdi?"
„Yra dangus ir apsnigti laukai,
O balsas kartais pergyvena širdį."
Vidurdienis patamsina medžius.
Visai prašvitus, sąmonėje lieka
Prieš valandėlę sutverti iš nieko
Lengvi daiktai, atstojantys žodžius:
Sudužusi ledokšnio atskala,
Šakų skeletas, ištrupėjęs mūras
Ties gatvės posūkiu... Paskui - tyla
Ir šiapus jūros, ir anapus jūros.
Iš knygos
Tomas Venclova .
Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p .44-46.
|