* * *
Sutema pasitiko šalčiu:
Už kresnų pajuodavusių arkų
Išryškėjo gal dešimt stočių
Ir keliolika lapkričio parkų –
Ta gyvenvietė ar skritulys,
Kur ant aklino mūro nukrinta
Šimtavatis klaidus spindulys,
Palydėdamas į labirintą.
Ariadnės ir Mino valda
Pravarti neilgoms įkurtuvėms:
Dėl miglos kelinta valanda
Nepakyla nė vienas lėktuvas.
Kaip kas dieną, pilni traukiniai –
Kiek platybės, kiek oro ir vargo!
Taip namo grįždami kaliniai
Kitados pasigesdavo sargo.
Lyg erdvės sugrąžinta skola,
Atsivėrė pažįstamos vietos.
Aš kartojau: „Paminklas, sala,
Autobusas, universitetas."
Aš sakiau: „Išvažiuosiu rytoj,
Išvažiuosiu ar bent pasistengsiu."
Ir gyvųjų pasaulio riboj
Mano siela skubėjo j tamsą.
Priartėjo seni adresai,
Raidės pakeitė formą ir prasmę.
Aš klausiausi, kaip nyksta balsai,
Neįstengdamas mudviejų rasti
Nei tuščiam užrakintam bute,
Kur paveikslai manęs nepažįsta,
Nei sapnuos, nei dangaus karalystėj,
Nei antrajame Dantės rate.
Taip sustabdomas laikas; tiksliau –
Ne iš karto atprantama būti,
Tik, sakytum, kasmet iš toliau
Išgirsti telefono skambutį,
Tik diena iš dienos atmintis
Keičia skersmenį tarsi skriestuvas,
Kol į tiesę pavirs praeitis,
Pradžioje apsimetus atstumais.
Nežinau, ką girdi ir matai
Atkirstoj nuo tikrovės tikrovėj.
Išgrįsti Acherono krantai
Atsispyrė nejuntamai srovei.
Kiekviena nebūtis - atskira,
Ir pasaulis gyvuoja be mūsų,
Ir, teisybę pasakius, tėra
Tyluma ir devynetas mūzų.
Ten, kur sostinė sukas ratu
Ir išvargina sniego žaidimas,
Kur migla neišduoda daiktų,
Ačiū Dievui, dar esti žodynas.
Viešpatijoj, kur draugo ranka
Niekados nesuskubs į pagalbą,
Tuštuma ar aukščiausia jėga
Siunčia angelą - ritmą ir kalbą.
Neprašau nei trumpos užmaršties,
Nei mirties, nei kaltės atleidimo,
Bet palik pirmapradį gaudimą
Virš akmens ir ledinės nakties.
Iš knygos
Tomas Venclova .
Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p .47-49.
|
