Dar 1958 metais T. Venclovai (o gal ir kam nors kitam iš tos kompanijos) buvo kilusi mintis „kurti nedidelį lektoriumą"(T. Venclova, „Iš 1958-1960 metų dienoraščio", Kultūros barai, 1997, Nr. 12, p. 80), kuriame draugai skaitytų vieni kitiems paskaitas iš tos šiuolaikinės Vakarų kultūros srities, kurią geriau išmano. Anais laikais tai buvo pakankamai pavojingas ir originalus sumanymas, nes sovietinės kultūros nepriimantys arba ne visiškai ją priimantys studentai dažniausiai buvo linkę gilintis arba į etninę kaimiškąją kultūrą, arba į baltiškųjų šaknų bei tautos dvasios ieškančių lietuvių rašytojų ir filosofų veikalus. T. Venclova formuluoja interesų kryptį, kurią jis gins visą tolesnį gyvenimą: į pasaulinį meną ir mokslą, į atvirą pasaulį. Savišvietos ratelio idėją realizuoti pavyko tik 1960 metais, jau baigus Universitetą (jį T. Venclova baigė 1960-ųjų pavasarį). Būrelis jaunuolių rinkdavosi brolių Katilių, kartais Kamos Ginko, būsimojo teatro režisieriaus, tetos, pas kurią jis tada gyveno, bute ir kalbėdavosi apie reikšmingus Vakarų Europos kultūros reiškinius. Kiekvienam susitikimui kas nors, kam pagal interesus buvo artimiausia, paruošdavo referatą. T. Venclova kalbėjo apie Joyce'ą, Kafką, Saint-Johną Perse'ą (tada išvertė ir pora jo Anabasio fragmentų), Ginkas - apie Vsevolodą Mejerholdą ir Le Corbusier. Kažkas (dabar būrelio dalyviai jau nebeprisimena kas) pasakojo apie Paulį Hindemithą. Dagnė Jakševičiūtė norėjo būrelio jėgomis pastatyti Eugėne'o Ionesco Pamoką, bet šis sumanymas liko nerealizuotas. Ginkas prisimena ant stalo statomą ritualinį (būtent ritualinį, nes vieną šešių-septynių jaunuolių grupei) vengriško „Tokajaus" butelį, kuris turėjęs būti būtent vakarietiškumo ženklas. „Gerti lietuvišką ar rusišką degtinę būtų buvę neteisinga. Gerti ,Sovetskoje šampanskoje' būtų reiškę idėjos išdavystę"(K. Ginko pasakojimas, 2000. VI. 1), - švelniai ironizuoja Ginkas, prisimindamas anuos laikus.