TOMO VENCLOVOS KOMENTARAS


             Esu dėkingas visiems, kurie konferencijoje (Mokslinė konferencija ,,Antanui Venclovai – 100“ įvyko 2006 m. balandžio 3 d.  Konferencijos rengėjai – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namai-muziejus) dalyvavo, pirmiausia pranešėjams. Gerai, kad ši konferencija įvyko, ir gerai, kad joje pasakyta tai, kas pasakyta.
            Turbūt nereikia įrodinėti, kad mano ir tėvo literatūrinė pozicija bei mudviejų pažiūros yra skirtingos, dažnai diametraliai priešingos. Bet tėvas yra tėvas. Be to, esama ir kitų priežasčių, dėl kurių konferencija man atrodo reikalinga. Kultūrinė – žinoma, ne tik kultūrinė – situacija komunizmo laikais buvo itin sunki, kitaip negu patologiška jos vadinti negalima. Komunizmas visais įmanomais būdais naikino ir eikvojo vertingą žmogišką medžiagą. Naikino gulaguose, kalėjimuose ir šaudymo duobėse, bet turbūt ne mažiau vertingos žmogiškos medžiagos sulikvidavo tuo, kad nukreipė jos gabumus klaidinga linkme. Laimė, ta patologija – praeities reikalas, nors gal dar ne visai. Yra Adamo Michniko formulė, po kuria ir aš pasirašyčiau: ,,Amnestija, bet ne amnezija.“  Nagrinėti tą laikotarpį reikia, nagrinėti be tabu. Bet ir be išankstinio  nusistatymo šio ar kito asmens atžvilgiu, nes galutinis sprendimas priklauso būsimosioms kartoms, ir tas sprendimas laikui bėgant dažnai keičiasi, kai surankiojama visa dokumentacija, – to dabar tikrai dar nėra. Net ir patologiškais laikais žmonės dirbo, dažnas kai ką gero padarė, juos dera  įjungti į bendrą mūsų kultūros vaizdą. Tarybiniais laikais buvo nutylimi, išjungti iš bendrojo kultūros vaizdo ne tik emigrantai ar represuotieji, bet ir, tarkime, Adomas Jakštas, Vincas Pietaris. Mat vienas aršus katalikas, kitas neginčijamas rusofobas (tarp kitko, tai net truputį keista, nes Pietaris buvo vedęs rusę ir su ja neblogai sugyveno). Antanas Venclova bandė abu šiek tiek reabilituoti, įtraukti į kultūros panoramą – pavyzdžiui, priminė savo atsiminimuose Jakšto teigiamą vaidmenį vaduojant Kostą Korsaką iš kalėjimo. Tiesa, pridėjo apsidraudėlišką išnašą, kad Jakštas, matyt, norėjo įtraukti Korsaką į ateitininkų gretas (gal ir norėjo, bet gražiau būtų buvę tos pastabos tada nerašyti). Dabar panašioje situacijoje atsidūrė daugelis vadinamųjų tarybinių klasikų, lengva ranka nurašomų kaip „valstybės ir tautos išdavikai“. Tai grynai komunistinio mentaliteto apraiška – tasai mentalitetas išverčiamas į patriotinę pusę, bet nuo to nesidaro geresnis. 
Reikėtų panašių konferencijų, skirtų, pavyzdžiui, Teofiliui Tilvyčiui, Kostui Korsakui, Liudui Girai, juo labiau Petrui Cvirkai ar  Salomėjai Nėriai. Tos figūros mūsų kultūros istorijoje kai ką reiškia – ir, beje, priklauso ne vien tarybiniam, bet ir ankstesniems laikotarpiams, nors okupacijos metais gerokai susikompromitavo.  Esu kažkur pasakęs, kad po 400 metų visa tai gali atrodyti kaip katalikų ir reformatų ginčai Martyno Mažvydo ir Mikalojaus Daukšos laikais. Ne taip jau svarbu, ar žmogus buvo katalikas, ar reformatas, svarbu tai, ar jis ką nors gero padarė lietuvių kultūrai, kalbai, švietimui ir t. t. Atsimenu, Sigitas Geda tada mane užsipuolė – girdi, nesvarbu, kas bus po 400 metų, svarbu pasmerkti dabar; be to, Daukša ir Mažvydas abu garbino Kristų, o komunistai garbino šėtoną. Į tai galima būtų atsakyti, kad Daukšos požiūriu Mažvydas garbino šėtoną, o Mažvydo požiūriu šėtoną garbino Daukša.  Tokių didelių bėdų, kaip XX amžiuje, tiesa, tada nebuvo, bet naivu manyti, kad XVI amžius buvo saldus.
Tokie žmonės kaip Korsakas ar Venclova po 1940-ųjų, dar labiau po 1944 metų buvo atsidūrę daugmaž Robinzono padėtyje – išmesti į negyvenamą salą, į visiškai bekultūrę erdvę. Ir kaip Robinzonas iš sudužusio laivo bandė į salą pernešti kažkokius įrankius, atsitiktinius maisto likučius.  Jeigu jiems kartais pavykdavo, tai ir ačiū Dievui.
 Be to, klaidinga tarybinį laikotarpį dažyti visiškai vientisa spalva – jis buvo įvairus, kaip, beje, ir caro okupacijos laikotarpis (vienokia situacija buvo Aleksandro I, visai kitokia Aleksandro III-iojo laikais, o Nikolajaus II epochoje prasidėjo nepriklausomybės sąjūdis, kuriam, tiesą sakant, ne taip jau labai buvo ir trukdoma). Panašiai buvo su tarybų valdžia: ji iro, puvo, bet beirdama ėjo iš etapo į etapą, o tie etapai buvo skirtingi, daug kas priklausė nuo atskirų žmonių pastangų, ir ne vien nuo disidentų. Buvo žmonių, kurie tempė į stalinizmą, bet buvo ir tokių, kurie į stalinizmą netempė, nors ideologiniai štampai, šablonai – kartais gal dėl naivumo, kartais iš atsargumo ar tiesiog nevilties – jiems prilipdavo tarsi kaukė prie veido, virsdavo sąmonės dalimi.
Konferencijoje buvo pasakyta, kad Antanas Venclova buvo „minkštosios linijos“ šalininkas, palyginus kad ir su Teofiliu Tilvyčiu, juo labiau su Aleksandru Gudaičiu-Guzevičium.  Galima atrasti  platesnių analogijų: sakysime,  Maksim Gorkij, kuris ligi galo buvo veikiau ,,minkštosios“, negu kietosios linijos šalininkas – už tai ir buvo Stalino nugalabytas. Buvo Nikolaj Bucharin – taip pat susitepęs, ir smarkiai susitepęs, bet vis dėlto jeigu ne Stalinas, o Bucharinas būtų paėmęs valdžią, būtų buvę kiek geriau. Antra vertus, kokia „minkšta“ bebūtų linija, kiek bebandytum sukurti socializmą žmogišku veidu, tai tik truputį klibino sistemą, bet rimtų rezultatų duoti negalėjo. Mano bičiulis disidentas Aleksandr Ginzburg yra pasakęs – piktokai, bet aš po jo žodžiais irgi beveik pasirašau: ,,Socializmas  žmogišku veidu yra tas pat, kas krokodilas žmogišku veidu.“  Tarybinė sistema gali tik sugriūti, jos pataisyti neįmanoma – nors, žinoma, daugelis tokių iliuzijų turėjo, ir ne tik vyresniojoje kartoje, bet ir jaunesniojoje, kurios atstovų ir šioje salėje matome.
Irena Veisaitė sakė, kad tais laikais kairieji ir prokomunistai buvo praktiškai visa reikšminga Europos (ir pasaulio) inteligentija. Iš dalies taip, jei prisiminsime tokias asmenybes, kaip Pablo Picasso,  Bernard Shaw, Romain Rolland, André Malraux, juo labiau Jean-Paul Sartre ar Diego Rivera. Nacizmas nedavė nė vieno rimto menininko: jį palaikė nebent susenęs Knut Hamsun ir Ezra Pound – tarp mūsų kalbant, truputį išpūsta figūra. (Taip bent manė Josif Brodskij, dabar gulįs greta jo Venecijos kapuose. Atsimenu, sykį radau jį skaitantį Poundo ,,Cantos“. Sakau: ,,Tu ką nors supranti?“  – ,,Ne, – atsako, – nelabai, bet ten nelabai yra ką suprasti.“) Rimtų menininkų prokomunistų buvo tiek ir tiek. Prisipažinsiu, jei būčiau gyvenęs tais laikais, tikriausiai būčiau buvęs kairėje, o ne dešinėje (nes nemėgstu jokių oficialių nuomonių, o Europoje tada oficialios buvo dešiniosios nuomonės); nors, turiu vilties, prokomunistu nebūčiau virtęs. Vis dėlto čia reikia padaryti kelias išlygas. Pirmiausia, buvo dešiniosios inteligentijos, kuri šį tą reiškė, – Gilbert Keith Chesterton, Georges Bernanos, galbūt Hermann Hesse, kažkuria prasme ir Thomas Mann. Bet ir jie toli gražu nebuvo nacistai ar fašistai, dažnai griežti antifašistai, sudarinėję sąjungas su kairiaisiais.  Beje, kairysis Bernard Shaw kartą pasakė, kad Benito Mussolini yra didžiausias XX amžiaus žmogus: taigi ne vienas tada  klaidžiojo, šnekėjo daug niekų, ir dabar tuose reikaluose gana sunku susiorientuoti. Antra, tarp nacizmo ir komunizmo yra skirtumas – turbūt ne komunizmo naudai. Nacizmas buvo atviras, nacizmas aiškiai teigė idėjas, sklidinas neapykantos žmonijai ir ilgaamžiams humanistiniams idealams. Jis tiesiai šviesiai sakė – silpnąjį mušk, karas yra geras daiktas, karas yra žmonijos higiena; yra ponai, yra vergai ir t. t. Komunizmas  teigė ką kita – mes už socialinį teisingumą, mes prieš karus, prieš imperializmą, išnaudojimą, tautų savitarpio neapykantą ir t. t. Visa tai atrodė labai gražu. Kada patekdavai į komunistinę mėsmalę, staiga paaiškėdavo, kad viską reikia suprasti atvirkščiai, bet tam reikėdavo ten patekti: daugelis Europoje tuo būdu apsigavo, taip pat ir Lietuvoje. O jeigu žmogus perskaitė ,,Mein Kampf“, pasiklausė Goebbelso kalbų, jam buvo visiškai aišku, ko galima iš nacizmo tikėtis. Ir jei tokioje situacijoje tu stoji į jų pusę, jokio žmogiško ar politinio pateisinimo tau nėra (net jei, pavyzdžiui, tokiu būdu bandai kovoti už Lietuvos nepriklausomybę). Komunizmo atžvilgiu, ar tai kam patinka, ar ne, tam tikrų švelninančių aplinkybių atsiranda. Mėgstamas antikomunistų argumentas – „bet juk komunistai nužudė daug daugiau žmonių negu nacistai“. Potekstėje čia lieka frazė – „švelninančių aplinkybių galima rasti naciams ir pronaciams, bet jokiu būdu ne komunistams ir prokomunistams“. Bet tas argumentas nekorektiškas dėl dviejų priežasčių.  Pirmiausia tokie dalykai nesprendžiami aritmetiškai.  O jeigu žiūrėsime aritmetikos, tai komunistai valdė 70 metų, naciai tik 12.  Per 70 metų, be abejonės, būtų su komunistais susilyginę, gal juos ir pralenkę.
             Konkretesnės pastabos. Pradėkime nuo Antano Venclovos prozos. Gaila, kad šioje konferencijoje visai nekalbame apie jo ankstyvąją prozą, o tik apie tą, kuri yra grynas socialistinio realizmo pavyzdys ir įdomi tik kaip to metodo iliustracija. Romanas „Gimimo diena“, vaizduojantis 1940 metus ir nepriklausomybės praradimą, jau savo parašymo metu galėjo būti vertinamas tik kaip kompartijos „socialinio užsakymo“ vykdymas.  Juo labiau dabar jis taip atrodo. Tiesa, galėjo būti ir blogiau. Tėvas yra sykį man sakęs:  ,,Gerai, kad aš tos knygos neparašiau Stalino laikais.“
Antra vertus, su socialistiniu realizmu viskas nėra taip paprasta, jis pergyveno daug tarpsnių. Vakaruose pastebima tendencija nagrinėti socialistinį realizmą be išankstinio neigiamo nusistatymo, kaip kiekvieną kitą istorinį stilių.  Jis ypač dažnai lyginamas su klasicizmu, nes ir šis turėjo aiškų šabloną: kiekviena klasicistinė katedra panaši į kitą, dažnai jų nė neatskirsi. Ir socialistinis realizmas, ir klasicizmas buvo valstybinis menas. Apie tai daug rašė ir teberašo mano kolegė, Jeilo profesorė Katerina Clark. Beje, studentai ją mėgsta, ji turi daug disertantų ir užsiima kartais labai įdomiomis temomis – rašytojais, kurie gerokai nukrypdavo nuo valstybinių ir partinių reikalavimų.  Tačiau užsiima ir visiškai šabloniškais socialistinio realizmo momentais.
            Prelegentė sakė, kad čia buvo orientuojamasi į ankstyvąją tarybinę prozą. Deja, yra nevisiškai taip. Ankstyvoji tarybinė proza buvo labai įdomi: ir Michail Bulgakov, ir Michail Zoščenko, ir Andrej Platonov nė kiek nenusileido to meto Vakarų rašytojams.  Be abejo, Antanas Venclova apie juos šį tą žinojo, bet jo paties tarybinių laikų proza aiškiai orientuojasi į Maksimo Gorkio suformuluotą – ir, švelniai kalbant, kur kas mažiau vaisingą – socialistinio realizmo kanoną.
            Beje, dėl dailininko Jurgio Kareivos „Gimimo dienoje“ – jo paveiksle iš dalies atsispindėjo Antano Venclovos diskusijos su Juozu Mikėnu, su Antanu Gudaičiu, bet daugiausia turbūt su žmonos seseria, Marija Cvirkiene.
Dėl sanitarės iš apsakymo „Pūgoje“ – tai visiškai konkreti moteris, kurią tėvas pažinojo Lietuviškojoje divizijoje, pavarde, jei neklystu, Krasnikovaitė. Tėvas nemažai lankėsi fronte ir tuo šiek tiek didžiavosi – buvo ne kartą apšaudytas, per apšaudymus laikėsi vyriškai.  Jonas Marcinkevičius iš viso tik fronte, divizijoje egzistavo. Atsimenu, tėvas kiek piktinosi kažkurioje parodoje eksponuotu Bronės Jacevičiūtės paveikslu, kur Salomėja Nėris fronte skaito savo eilėraščius divizijos kariams, o greta sėdi Petras Cvirka. Mat nei Nėris, nei Cvirka fronte nėra buvę.
Neseniai išėjo nepaprastai įdomi knyga ,,Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje“, dokumentų rinkinys.  Rekomenduoju su ja susipažinti visiems, kas dar nėra susipažinęs. Tai būtent dokumentai, dažnai slapti, dažnai netikėti: pavyzdžiui, KGB (tada dar NKVD) triuškina žinomojo dailininko ir mistiko Nikolajaus Rericho šalininkus. Pateikiami duomenys, ką tie Rericho šalininkai (jeigu galima tikėti saugumo agentais) tarpusavyje kalbasi; o kalbasi jie labai įdomiai. Yra labai ryškių valdiško antisemitizmo pavyzdžių. Yra ir „donosas“ – kitaip nepavadinsi – kažkokio man nežinomo Černiausko, kurio turbūt nėra tarp gyvųjų; ten prieš pat Stalino mirtį, 1953 m. sausio mėnesį, suformuluoti žiaurūs Antanui Venclovai žiaurūs kaltinimai, po kurių paprastai sekdavo areštas ir teismas. Venclova kaltinamas lietuvišku separatizmu, cituojami jo eilėraščiai, kurie, reikia pripažinti, kaltinimą gana įtikinamai paremia. (Deja, rinkinio sudarytojai nepasirūpino identifikuoti eilėraščių tekstų, nors tai būtų buvę visai nesunku padaryti, ir tiesiog išvertė juos proza „atgal“ iš rusų kalbos – skundas buvo rusiškas.)  Kiek žinau, tais laikais buvo rengiamas senųjų prokomunistų procesas, tik Stalino mirtis tai nutraukė. Žmonės, kurie studijuoja saugumo archyvus, galbūt gali ką nors apie rengtąjį procesą surasti, bet Lietuvos archyvuose tokių ano meto dokumentų paprastai nebėra. Tai lietė ir Antaną Venclovą, ir Michaliną Meškauskienę, galimas daiktas, ir Justą Paleckį, ir daugelį kitų vadinamųjų Liaudies fronto dalyvių. Faktas, kad tada jie buvo mirties pavojuje. Černiausko „donosas“ turbūt buvo parengiamoji proceso medžiaga. Antanas Venclova apie tai sužinojo, bet jau gerokai vėliau. Šiaip ar taip, tada jis vaikščiojo skustuvo ašmenimis – kaip ir daugelis kitų, apie kuriuos dabar to niekas neįtaria.       
Donatos Mitaitės perskaitytas eilėraštis, minintis vienuoles, – faktiškai tradicinis, jis primena ir Vincą Mykolaitį-Putiną, ir Motiejų Gustaitį, gal šiek tiek ankstyvąją Salomėją Nėrį, net ir Bernardą Brazdžionį. Tarp Brazdžionio ir Antano Venclovos galima rasti tam tikrą paralelę, nepaisant jų diametralaus politinio priešiškumo. Brazdžionį tėvas, beje, vertino kaip poetą, yra apie jį atsiliepęs gražiuoju – žinoma, neviešai. Kas kita su Jonu Aisčiu – čia abi pusės demonstravo nuoširdžią neapykantą (pasak Vytauto Sirijos Giros, kaip Montecchi ir Capuletti).
Dėl Boriso Pasternako. Tėvas Pasternaką asmeniškai truputį pažinojo, nors iš toli. Jo bibliotekoje buvo didokas Pasternako rinkinys, kurį aš dar ankstyvoje jaunystėje perskaičiau; ne iš karto, bet pradėjau šį tą suprasti – nuo Pasternako prasidėjo mano poetinių simpatijų kitėjimas, kuris gana toli nuėjo. Ir tėvas Pasternaką skaitė, netgi mėgo, irgi turbūt ne viską suprasdamas. ,,Pavasario lietus“ pateikia tikrai pasternakišką paradigmą, nors ir supaprastintą – lietaus, atgimimo ir panašiai. Yra kitas eilėraštis, aiškiai nusižiūrėtas iš Pasternako – „Lermontovas“. Visiškai ta pati metrika ir strofika kaip Pasternako eilėraštyje „Pamiati Demona“ („Demono atminimui“).  
Jeigu jau dalytis asmeniniais atsiminimais – tėvas mėgo šeimos ratelyje skaityti kitų poetų eilėraščius, labai dažnai Vincą Mykolaitį-Putiną, kurį mokėjo atmintinai ir be galo vertino. Skaitydavo ir kitus, net Edmundą Steponaitį ar Butkų Juzę, kiekviename šį tą gero surasdamas. Skaitydavo prancūzų simbolistus. Iš rusų  labiausiai mėgo Anną Achmatovą, nepaisant draugo Ždanovo ir visos su juo susijusios istorijos. Osipo Mandelštamo neskaitydavo, nes mūsų namuose jo paprasčiausiai nebuvo. Tėvas daugiau apie Mandelštamą sužinojo iš manęs, ir tada jam ankstyvojo Mandelštamo eilės aiškiai patiko.
 Ne vienas pasakys, kad Venclova pasmerkė Pasternaką – Pasternako biografijose surašyti smerkėjai. Kaip žinoma, tarp jų yra ir Putinas. Tėvas šiaip ar taip buvo partietis, iš jo sunku buvo tikėtis „partinės disciplinos pažeidimo“, o Putino ta disciplina nesaistė. Mėgstama sakyti – jei nepasmerksi, žūsi su visa šeima. Bet va Kazys Boruta, kada Pasternakas buvo smerkiamas, atsistojo, išėjo iš salės, ir nieko jam neatsitiko. (Dėl Achmatovos Boruta yra man sakęs: ,,Svajoju ją pamatyti ir pabučiuoti jai ranką.“ Ta jo svajonė, deja, neišsipildė.) O žymiai vėliau mano akivaizdoje tėvui paskambino ,,Izvestijų“ korespondentas – girdi, ,,Izvestijose“ rengiame Andrejaus Siniavskio ir Julijaus Danielio pasmerkimą, be abejo, tikimės ir iš Jūsų  keleto žodžių apie tuos išdavikus, spausdinusius savo rašinius Vakaruose. Tėvas pasakė: ,,Ne, aš to nedarysiu.  Smerkiau Pasternaką, o dabar to gailiuosi.“  Ir pakabino ragelį. Tai vienas iš geriausių mano atsiminimų apie tėvą. Nei jo padėtis, nei  statusas dėl to nenukentėjo. Tais laikais jau pakako turėti truputį „parako“, nebuvo jokio reikalo pataikauti… Dauguma,  tarp jų nekomunistai, labai tautiškai nusiteikę žmonės, to „parako“ stokojo. Jo turėjo veikiau kairesnieji, tokie kaip Boruta. O tėvas su Boruta ligi gyvenimo galo sugyveno, rasdavo apie ką pakalbėti.
Dėl Juozo Keliuočio. Jis savo atsiminimuose apie Antaną Venclovą atsiliepia itin neigiamai, blogiau negu apie visus kitus, – man net nelabai aišku, kodėl. Sutikčiau su prelegento nuomone, kad Keliuočio kultas yra žymiai perdėtas. Literatūriškai, mano manymu, jis buvo iš viso grafomanas, o kaip visuomeninė figūra tam tikrą vaidmenį suvaidino, tačiau irgi mažesnį, negu dažnai tvirtinama. Kaip tik tokia nuomonė egzistavo mūsų namuose. Tėvas buvo sukūręs nedidelę absurdo ,,dramukę“, kurią mėgdavo skaityti bičiuliams. Parodijuodamas Keliuočio romaną ,,Svajonės ir siaubas“ pasakojo, kaip Keliuotis sukūrė romaną apie kažkokio klebono vištą Lietuvos provincijoje. Ta višta liūdnai baigė, ji pateko į puodynę. Keliuotis neva tą romaną duodąs skaityti atsakingiems asmenims ir norįs jį išspausdinti tarybinėje Lietuvoje. Dėstoma, kaip visi į tai reaguoja, – ta pačia proga pajuokiami ir tarybinio elito atstovai. Kostas Korsakas: ,,Velnias žinooo! Ką tas Keliuotis parašė, ką dabar Zimanas pasakys?“ Jonas Marcinkevičius, priešingai, Keliuočiui tapšnoja per petį ir sako: ,,Nieko blogo, brol, bezdaliuką parašei, nieko blogo.“ Matyt, ta pasityčiojimo pjesiukė pasiekė Keliuočio ausis, ir jis labai užsigavo. Gal tai viena iš  priežasčių, dėl kurių jis tėvą užsipuolė – mano manymu, gana nepelnytai. Esu girdėjęs, kad tėvas padėjo jį ištraukti iš kalėjimo, nors tikrų žinių apie tai neturiu.
Keliuotį arčiau esu matęs vienintelį sykį gyvenime: Palangos pliaže jis kelias valandas sėdėjo su tėvu, abu maudymosi kostiumais (man tada buvo gal dvylika metų). Šnekėjosi abudu visiškai bičiuliškai. „Vištos“ istorija įvyko žymiai vėliau. Beje, aš pats asmeniškai į Keliuotį visada žiūrėjau labai skeptiškai. Buvo dar tokia istorija su jo pjese ,,Vėtra Vailionytė“. Ją esu aptaręs korespondencijoje su Jonu Juškaičiu, – gal mano laiškas Juškaičiui kada nors bus publikuotas. Tėvo pasiūlytas, parašiau laiške Keliuočiui „vidinę recenziją“ apie tą pjesę, su recenzija tėvas visai sutiko.  Buvau dar visiškai jaunas, bet tai, ką tada parašiau apie „Vėtrą Vailionytę“, daugmaž ir dabar parašyčiau. Vis dėlto mea culpa, kadangi tais laikais Keliuotis buvo vienas iš persekiojamųjų, tad  geriau būtų buvę patylėti. Nota bene, Jono Čekio atsiminimuose tvirtinama, kad sykį (žymiai vėliau) pas jį atėję du asmenys iš saugumo ir pareiškę, jog tai jiems naudingo autoriaus pjesė – tą autorių reikią palaikyti. Mat tada Keliuotis parašė straipsnį į Maskvos „Literaturnaja gazeta“, „demaskuodamas reakcinguosius emigrantus“, aiškindamas, kokia naudinga Lietuvai tarybų valdžia ir t. t. Kadangi egzistavo nelabai pagrįsta legenda, kad jis – artimiausias Sartre’o ir Picasso draugas, ir tą legendą kai kurie ,,Literaturnaja gazeta“ skaitytojai žinojo, tie dalykai darė įspūdį. Visa tai – sunkios, nesmagios, nesimpatingos istorijos, į kurias gal geriau ir nesigilinti.
Kai ką norėjau pasakyti dėl Antano Venclovos dienoraščio. Buvo klausta, kas buvo impulsas dienoraščiui pradėti. Impulsas buvo tragikomiškas. Tėvas rūpinosi savo jaunystės bičiulio Leono Skabeikos knyga ,,Vidurnakčių aikštėse“, kuri pagaliau ir pasirodė. Bet ją spausdinti kliudė žinomas partijos veikėjas, įgaliotinis religijos reikalams Bronius Pušinis.  CK posėdyje (tėvas tada buvo CK narys) jis pareiškė, kad Venclova bandąs „prakišti klerikalus“ – girdi, Leonas Skabeika tokiais ir tokiais metais katalikiškoje spaudoje paskelbęs straipsnį apie Velykų reikšmę žmogaus atgimimui. Tėvas nustebo: nejaugi Skabeika, kuris anaiptol nebuvo klerikalas, iš tiesų tą parašė? Ir surado, kad tuo pačiu laiku gyveno kitas Leonas Skabeika, kunigas. Net atnešė į CK posėdį „Elenchus“, t. y. kunigų sąrašą, ir pademonstravo jame įrašytą kitą Leoną Skabeiką, provincijos kleboną. Taip klausimas buvo išspręstas. Bet tėvas tiek pasipiktino, kad savo dienoraštį pradėjo, kiek atsimenu, nuo frazės: ,,Galų gale įveikiau tą stalinistą Pušinį.“   Tragikomiška detalė, kuri rodo to meto atmosferą, šiais laikais beveik neįsivaizduojamą.
Keli žodžiai apie tėvo minimas „davatkas“,  apsupusias Vienuolį ir Putiną. Na, davatkų jis tikrai nemėgo – tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų (Pušinis, beje, buvo iš komunistinių davatkų). Paminėtos Putino eilės yra asmeninės. Daugelis žino Putino paskutiniųjų gyvenimo metų situaciją, žino, kam tos eilės yra skirtos.  Situacija iš tiesų buvo paini, sudėtinga, Putinui sunki. Tėvas nemanė, kad tos eilės yra labai  geros.  Putinas bandė per tėvą tas eiles prastumti į spaudą, galų gale net ir išspausdino, bet be tėvo paramos.
Dar kartą noriu visiems pareikšti padėką.  Tikiu, kad tie sunkūs klausimai ir toliau bus nagrinėjami viešai be išankstinio prokuroriško tono. Visada geriau būti advokatu negu prokuroru, ar turėtum reikalo su Hamsunu, ar su Poundu, ar su Brechtu, ar su Majakovskiu. Kultūrai daugiau naudos duoda advokatai negu prokurorai. Tačiau be advokatų ir prokurorų yra dar teisėjas, kuris paskelbia verdiktą. Žmonijos likimas yra toks, kad teisėjas yra istorija, dažniausiai gana tolima istorija. Bet kol ta tolima istorija nepaskelbė savo verdikto, advokatų ir prokurorų ginčai, kaip ir kiekviename teisme, būna įdomūs.