IŠRAUTAS MEDIS
Išrautas medis žemėj tolimojoj
Prigyja sunkiai. Kartais serga jis.
Argi ir mes, lyg tas išrautas medis,
Svyruosim per tamsių audrų naktis?
Pradingsta smėly žydinti oazė,
Versmė išsenka dykumoj laukinėj.
Argi ir mes išseksim kaip oazė
Išdegintoj ir pavergtoj tėvynėj?
Užėjus audrai, girioj medžiai linksta
Ir ąžuolai nuo vėtros smūgių lūžta,
O girios paukštis lieka be nakvynės,
Kai vėjai jam išdrasko gūžtą.
Vėl ąžuolas atžels, vėl paukštis kraus sau lizdą,
Vėl dykumoj oazė sužaliuos,—
Tik ar atrasime tėvynę savo
Griuvėsiuose ir užsnigtuos keliuos?
Ar vėl įleisime šaknis kaip medžiai
Į tėviškės dirvoną tarpu akmenų,
Kur tamsios vėtros, darganos ir lietūs
Jau niekad mums nebeišraus šaknų?
O, taip! Tik savo žemėj medis skleidžia
Šakų vainiką ir, giliai šaknis
Įleidęs dirvon, šlama laisvės giesmę
Šviesioj giedroj ir per audrų naktis...
1941 |