MIRTIS
Mirtis per juodą jūrą žengia. Lūžta, skęsta valtys,
Liepsnoja kreiseriai ir nerias į verpetą sūrų.
Tu su draugais šypsaisi ir juokies, o ji lyg šaltis
Lediniais pirštais kraupiai beldžiasi prie tavo durų.
Kovų laukais kaip viesulas ji joja ant patrankos,
Ji vejasi pro debesis liepsnojantį lėktuvą,
Apkasuose tamsoj ji ieško sužeistojo rankos,
Ir tirpsta naujos armijos, ir milijonai žūva.
Ateina pas artoją ji per kaitrią rugiapiūtę,
Vaikai jos bijo, riešutaudami tamsiuos miškuos...
Ji smaugia nuotaką, artistą, seną prostitutę...
Ir aš kada pajusiu šaltį šiurpstančiuos plaukuos.
Gal būt, ir man ji, ant pavargusios širdies nakčia
Uždėjus ledo ranką, tars: „Išeikime iš čia."
1941
|