MOTINOS KALBA
Iš kalnų ji atėjo, iš lygumų,
Žmonės nešė ją — gražią — plačiais laukais,
Šildės ji prie laužo karštų akmenų,
Lyg našlė raudojo palaidais plaukais,
Kai žygiavo per šalį priešų pulkai,
Kai liepsnojo mūs pilys ant kalnų,
Kai atrodė — išnyks net tautos palaikai
Tarp griuvėsių, lavonų, šaltų akmenų.
Ją mylėjo maži, dideli ir seni.
Ją augino ir meilė, ir darbo daina.
Ji liepsnojo ugnim senam židiny,
Ji skambėjo kaip saulėta diena.
Sunkios priespaudos, baudžiavos ir karai...
Žemė migo giliu letargo miegu.
Neužtroško ir nemirė tik jinai,
Pridengta senų šiaudinių stogų.
Ji — kaip ąžuolas — švokštė žaliom šakom,
Ji skambėjo varpeliais paukščių balsų.
Ji tekėjo kaip upės senom vagom,
Ir aplinkui buvo labai šviesu.
Aš klausiaus jos ant motinos kelių kadais,
Ir, kol mirsiu, gėrėsiuosi lyg stebuklu
Jos garsais — sultingais alyvų žiedais,
Jos aidais — vandeny daina irklų.
Ji ant lupų man tirpsta tartum medus,
Kupina jaunystės, jėgos, vilties.
Man gimtosios kalbos kvapas saldus
Lyg alsavimas, lyg plakimas širdies...
Dar praeis daugel metų — giedrų ir liūdnų,
Tartum jūra istorija banguot nesustos.
Skambėki kaip balsas laimingų dienų,
Žodi amžinas gimtosios kalbos!
Vilnius
1970. II. 3
|