Nuo tėviškės kalvų kris sidabriniai srautai,
Kada išauš pirma pavasario diena.
Su gluosnių pumpurais širdis pro sapną jaus tai,
Ir šviesios akys žvelgs į platų Nemuną.
Nuo Nemuno nužers lengvutis vėjas rūką,
Ir sieliai plauks žemyn sidabrine tėkme.
Matysiu, kaip gandrai padangėj ratą suka
Tave išgirsiu aš pavasario šauksme.
Girdėsim tavo balsą — skambų, šviesų, gražų,
Išvysiu galvą aš su vainiku beržų,
Matysiu kūdikį ant tavo kelių mažą...
Nukritus ašara ištirps rasos lašu.
Kai grįšim po kovos, ant Nemuno krantų
Vėl sverdės pumpurai,— su jais šypsosies tu.