A. Venclova buvo pasidavęs toms pačioms iliuzijoms, kaip ir daugelis kairiųjų intelektualų Vakarų šalyse prieškario Europoje. Anksti supratęs, ką Europai žada Hitleris, jis dar 1933 metais kartu su Petru Cvirka parašė pamfletą „Hitleris, diktatoriaus karjera". Sovietų Sąjunga jam atrodė esanti ta jėga, kuri Europą gali apsaugoti nuo nacizmo, o žmonėms suteikti padoresnį gyvenimą. Nuo pat 1940-ųjų jis aktyviai įsijungė į sovietinės Lietuvos kūrimą. Ir pokario Lietuvoje A. Venclovos padėtis iš pažiūros atrodė labai stabili. Jis buvo Lietuvos ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto narys, Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas. Jis - 1950 metais patvirtinto naujo LSSR himno teksto autorius, Stalino premijos laureatas. Tačiau, kaip žinoma, stalininėje Sovietų Sąjungoje saugus nebuvo niekas, netgi patys artimiausi Stalino bendražygiai. Nežiūrint užimamų postų, A. Venclova nesugebėjo nuo tremties į Sibirą išgelbėti net savo brolio. Gali būti, kad patį sovietinės Lietuvos himno autorių nuo represijų apsaugojo tik Stalino mirtis. Mat jau 1952 metais ir virš jo galvos buvo bepradedą kauptis debesys - netgi jo poezijos rinktinėje akylus ideologinio tyrumo saugotojai pastebėjo nacionalizmo apraiškų.

Kad ir kokias pareigas A. Venclova užimtų, pirmiausia jisai buvo kultūros žmogus, intelektualas. Aišku, jo simpatijas literatūros ir meno pasaulyje politinės pažiūros stipriai veikdavo, tačiau vis dėlto jis išlaikė pakankamai platų vertinimo diapazoną. Aldona Liobytė, prie oficialiosios linijos ne visai pritampančių menininkų globėja, taip sveikino A. Venclovą 60 metų jubiliejaus proga: „visada ištikimai gerbiu Jus dėl Jūsų tolerancijos <...>, dėl Jūsų riteriškumo, kurį rodėte praeities kultūrinei tradicijai, dabarties žmonėms ir reiškiniams, teisybei ir teisingumui. Nežinau mūsų klasiko, kurį būtumėte apšmeižęs, nepažįstu žmogaus, kuriam būtumėte pakenkęs, negirdėjau apie tokią knygą, kurią būtumėte sulaikęs, apie spektaklį ar parodą, kurią būtumėte nuėmęs. Retas iš Jūsų sveikintojų gali šituo pasigirti“ (A. Liobytės sveikinimo laiškas Antanui Venclovai 60-mečio proga, LLTI rankraščių skyrius, F 5 / 2790). Normalioje visuomenėje šie, neiginiais paremti pagyrimai skambėtų keistai ir būtų panašūs į patyčias. Tačiau tai rašyta 1966 metais sovietinėje Lietuvoje ir, žinant, kad A. Venclova visą pokarinį laiką buvo oficiali figūra, kurios nuomonė daugeliu atvejų būdavo lemiama, šie Liobytės žodžiai iš tiesų skamba kaip komplimentas, kurį apie retą ką, užėmusį panašius postus, galima pasakyti. Iš tikrųjų visa pokarinė A. Venclovos veikla rodė, kad lietuvių kultūros likimas jam nuoširdžiai rūpi. Jo įvadinis straipsnis ne vienai knygai buvo savotiškas „apsaugos raštas", užtikrinantis vietą sovietiniame gyvenime. A. Venclovai padedant, buvo pradėtos leisti „Lituanistinės bibliotekos" knygos, į lietuvių literatūrą grįžo poetas Baltrušaitis, buvo išspausdintas M. K. Čiurlionio reprodukcijų albumas, Liaudies meno tomai, Vilniaus architektūra iki XX amžiaus pradžios ir kita. A. Venclova tikriausiai norėjo, kad ir jo sūnus išsiugdytų tokus pat politines pažiūras kaip jo. Tačiau jau pats gyvenimas šeimoje, pokalbiai su tėvu (o A. Venclova labai gerai išmanė ir lietuvių literatūrą, ir pasaulio klasiką), turtinga jo biblioteka, iš kelionių po užsienį parvežami moderniojo meno albumai ir akiratį plečiančios pažintys su tėvo draugais, įvairių tautų rašytojais, tarsi savaime kūrė prielaidas laisvai mąstančiai asmenybei, kuriai galutinai išsivaduoti iš sovietinių iliuzijų padėjo pats gyvenimas, leidęs pamatyti tikrąjį tėvo kartos ilgai kurto socializmo veidą. Ir tėvas, ir sūnus mėgo keliauti, neretai, kol Tomas buvo visai jaunas, jie kur nors vykdavo kartu. 1956 metais po vienos bendros kelionės į lietuvių gyvenamas vietoves Baltarusijoje A. Venclova parašė raštą Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto sekretoriui, aukščiausiai tuometinės Lietuvos valdžiai, pasipiktinęs, kad lietuviai, kurių Ostroveco rajone gyvena apie keturis tūkstančius, neturi lietuviškos mokyklos, negauna lietuviškų laikraščių ir knygų. Prieš siunčiant tą raštą, pats Tomas jį perspausdino mašinėle iš tėvo rankraščio. Ši istorija sūnui buvo viena iš pilietinio aktyvumo pamokų. Bet po poros dešimtmečių, pats įsitraukęs į žmogaus teisių gynėjų gretas, T. Venclova jau netikėjo Komunistų partijos sekretorių gera valia, o apeliavo pirmiausia į pasaulio visuomenės nuomonę.

A. Venclova labai stengėsi, kad kultūros pasaulis, kuriame jis pats natūraliai jautėsi, priartėtų ir sūnui. Antai 1950 metais Varšuvoje vykusiame Taikos kongrese A. Venclovai Kinijos delegatai padovanojo užrašų knygelę, iliustruotą „šviesų komunistinės Kinijos darbininkų gyvenimą" atspindinčiomis nuotraukomis. Jos pradžioje A. Venclova įrašė dedikaciją sūnui: „Visada atmink, kad didžiausia laimė - taika ir tautų draugystė..." ir davė ją kongreso svečiams, prašydamas įrašyti ką nors jo sūnui. Knygelėje daugybė frazių įvairiomis kalbomis. Kai kurios, be abejo, itin reikšmingos smalsiam ir ne pagal amžių išsilavinusiam paaugliui: „Pare Thomas, afetuojamante, Pablo Picaso", „Au Ca-maradi lituanien, Salud! Pablo Neruda". Vienas iš įrašų atrodo lemtingas: „Drogi Tomaszu! Žyczę Ci, Žebyš byl takim samym dobrym patriotą swojej Ojczyzny i przyjacielem mojej Ojczyzny, jak Twoj ojciec, znakomity litevvski poetą. Wiktor Woroszylski, Warszawa, 18 - XI -1950“ ( „Brangus Tomai! Linkiu Tau, kad Tu būtum toks pat geras savo Tėvynės patriotas ir mano Tėvynės bičiulis kaip Tavo tėvas, žymus lietuvių poetas",Venclovų namai-muziejus , RMM-ĮK-12035/ A-AV-4373 ). T. Venclova iš tiesų tapo ir savo tėvynės patriotu, ir Lenkijos draugu, tačiau susidraugavo ir abu poetai -T. Venclova ir Woroszylskis. Tai atsitiko vėliau. Rašydamas į Tomui skirtą knygelę, Woroszylskis buvo toks pat įsitikinęs komunistas, kaip ir A. Venclova. Šiuos lenkų poeto įsitikinimus sugriovė 1956-ųjų Vengrijos įvykiai, kuriuos jis, būdamas lenkų spaudos korespondentas, matė iš arti. Tie patys įvykiai paskatino galutinai atsisakyti komjaunuoliškų iliuzijų ir T. Venclovą, kuris tada skaitė Woroszylskio Vengrijos dienoraštį kaip „literatūrin[ę] ir politin[ę] sensaciją" (Manau, kad..., p. 48).

Tėvo eilės buvo pažįstamos Tomui nuo ankstyvojo pokario. Kartais A. Venclova jas skaitydavo žmonai ir sūnui, klausdavo jų nuomonės. Jaunystėje sūnus pradėjo jausti ir tų eilėraščių trūkumus, bet tėvui jų beveik nekritikuodavo, nenorėdamas užgauti. Tėvas anksti įtraukė sūnų į savo darbus, prašydamas išrinkti iš poezijos pavyzdžius rašomam straipsniui ar perrašyti ne itin reikšmingą laišką. Vėliau Tomas yra tėvui parašęs netgi recenzijos apie vieną nevykusią dramą apmatus. Beje, nors pats A. Venclova savo diplominį darbą „Simbolizmas lietuvių lyrikoje" 1932 metais Kauno universitete rašė iš marksistinių pozicijų, jo literatūros sąraše dominuoja rusų formalistų darbai. A. Venclova mėgo griežtą formą tiek rašydamas pats, tiek analizuodamas kitų kūrinius. Šiuo aspektu žiūrint, tėvo ir sūnaus pozicijos sutampa. Pamažu klostėsi jų, kaip dviejų literatų, santykiai. Šiam siužetui labai svarbus 1956 metų balandžio 4 dienos įrašas A. Venclovos dienoraštyje: „Tomukas mamai skaitė, kaip ji sako, nuostabiai puikius eilėraščius. Jis rengiasi būti mokslininkas, bet ar nebus tik poetas? Iš to, ką aš girdėjau (jis labai varžosi skaityti), neperdedant atrodo, kad vaikas turi tiesiog ryškų ir netgi stambų talentą“ (A. Venclova, Prie Nemuno liepsnoja uogos, p. 302). Motina prisimena, kad pirmą kartą pats perskaitęs sūnaus dienoraštį ir eilėraščius tėvas apkabino jį per pečius ir pasakė: „Tėvas sūnui niekada nepavydi, tu visa galva už mane geresnis poetas. Bet jeigu tu tokius eilėraščius rašysi, aš tau nieko negalėsiu padėti." Tėvas labai bijojo, kad Tomas turės nemalonumų dėl savo kūrybos. „Nereikia, man nieko nereikia", - Tomas kratėsi pagalbos, o tuo labiau - protekcijų, į kurias, regis, tėvas ir nebuvo linkęs (E. Venclovienės pasakojimas, 2000. VII. 23). Beje, įprotis rašyti dienoraštį turbūt irgi buvo perimtas iš tėvo. Savąjį dienoraštį, kuriame buvo užfiksuota daugybė tuo metu nerašytinų dalykų, Tomas slėpdavo tarp tėvo knygų, suprasdamas, kad be Maskvos sankcijos A. Venclovos daiktų saugumiečiai neišdrįs kratyti. „Jei tėvas būtų radęs ir perskaitęs, irgi nebūtų paglostęs" (T. Venclovos laiškas autorei, 2002. III. 21).

Turbūt jau nuo to laiko, kai Tomas įstojo į universitetą, ėmusi vis labiau ryškėti ideologinė takoskyra tarp tėvo ir sūnaus komplikavo tarpusavio santykius bei sunkino jų abiejų gyvenimą. 1954-1959 metais A. Venclova buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas. Tai pareigos, kurias užimantis žmogus daugiau ar mažiau tampa funkcionieriumi, turinčiu veikti pagal „partijos ir vyriausybės" nubrėžtą kursą. Kadangi sūnaus kūryba ir kiti darbai prie to kurso nepritapdavo, A. Venclovai yra tekę išgyventi daug karčių dienų, ypač tada, kai jis būdavo verčiamas viešai smerkti sūnaus darbus. T. Venclovos, tada pasirašinėjusio Andrium Račkausku, pirmoji eilių publikacija buvo ruošiama almanacho Jaunieji XI knygoje. Pasirodžius leidinio korektūroms, Tomas dienoraštyje įrašo: "Tėvas eiles Jaunuosiuose labai gyrė." Tačiau, be šito džiaugsmo, tos pačios dienos įraše kalbama, tiesa, abstrakčiai, apie debesis, besikaupiančius virš almanacho: „Už dekadentizmą ir apolitiškumą žadama almanachui pakurti pirtį - gal dar jis sugrius“ (T. Venclova, „Iš 1958-1960 metų dienoraščio", Kultūros barai, 1997, Nr. 12, p. 80). 1959 metų sausio pabaigoje turi vykti Lietuvos SSR rašytojų suvažiavimas, ir A. Venclova, Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas, rengia pranešimą, kurio juodraštį, kaip buvo priimta, skaito ir „vertingus patarimus" duoda Rašytojų sąjungos prezidiumo nariai. O jie pareikalauja, kad Venclova, pasakęs ką nors aptakiai kritiško apie jaunųjų poeziją, „konkrečiai nurodytų" neigiamus pavyzdžius, kitaip sakant, „pakurtų pirtį". Ir Pirmininkas nurodo: „Dabar jaunųjų poetų kūryboj, kad ir pasklaidžius Jaunųjų' almanacho XI knygos medžiagą, į akis labai jau krinta jos apolitiškumas, polinkis į estetizmą, į kažkokį iškvėpintą peizažą be žmonių ir be naujo gyvenimo žymių. Su stambiais idėjinio pobūdžio trūkumais buvo paruoštas Vilniaus universiteto studentų almanachas „Kūryba“ (A. Venclova, Pranešimo III-ajame Lietuvos TSR Rašytojų suvažiavime juodraščiai, LLTI rankraščių skyrius, F. 5/ 962, F 5/1585).Abiejuose leidiniuose - ryškios jo sūnaus publikacijos, ir A. Venclova, be abejo, suvokė, kad smerkia jis ir (ar visų pirma) sūnaus kūrybą. Galbūt jis suvokė ir tai, kad atakos prieš sūnų labai dažnai nukreiptos būtent prieš jį patį, pernelyg įsitvirtinusį sovietinės literatūros olimpe. Sūnui tokiais atvejais jis nepriekaištaudavo, tačiau tyla namuose rodydavo, kad tėvas nervinasi ir ieško išeities. Pykdamas, kad sūnus pasiduoda „negeroms įtakoms", A. Venclova širdyje vis dėlto jį supranta: „O gal jis primena mano paties jaunystę? Ar aš taip pat nebuvau karštakošis, kuris su nieku nenorėjau skaitytis ir dažniausiai viskam būdavau opozicijoje" (A. Venclova, Prie Nemuno liepsnoja uogos, p. 384).

Tėvas ir sūnus skirtingai reaguodavo į daugelį svarbių to meto įvykių, tačiau jie abu savo reakciją nevengė išreikšti eilėse. Antai 1949-aisiais A. Venclova parašė publicistišką, pagal to meto oficialius reikalavimus padarytą eilėraštį „Po Budapešto teismo", kuriame kalbama apie Laszlo Rajko procesą: „Belgrado - Vašingtono nusamdytas,/ Čia sėdi šnipas, budelis, banditas <...> Žmonija, žvelk į veidą Laslo Rajko - / Tai jis peiliu krūtinėn tavo taiko" (A. Venclova, Rinktinė, Vilnius, 1950, p. 243 – 244). Rajkas - senas komunistas, prieš karą sėdėjęs kalėjime, 1936-aisiais dalyvavęs kare Ispanijoje, pokario metais buvęs vidaus reikalų ministru. 1949-aisiais jam buvo sufabrikuota byla, įvyko parodomasis procesas, apie kurį ir yra A. Venclovos eilėraštis. 1956-ųjų Vengrijos revoliucija ir prasidėjo nuo Rajko palaikų perlaidojimo, kurio metu į Budapešto gatves išėjo apie pusę milijono žmonių. Apie tos revoliucijos užgniaužimą kalba tragiško skambesio T. Venclovos „1956 metų eilėraščiai". Gerokai vėliau, 1987-aisiais, T. Venclova parašė eilėraštį „Instrukcija", kurį vengrų literatūrologas ir lietuvių literatūros vertėjas Bojtaras laiko bene geriausiu eilėraščiu apie Vengrijos revoliuciją („Pagal jį pasaulyje vertinama lietuvių kultūra", op. cit., p. 24). Eilėraštis - tai kartu ir instrukcija, kaip prie Jozefo Bemo paminklo Budapešte, kur prieš trisdešimt metų prasidėjo Vengrijos sukilimas, padėti gvazdiką (o gal greičiau, sakant kanceliarine kalba, ataskaita, pasakojanti, kaip tai buvo padaryta), ir to sukilimo, savojo likimo, drąsos ir baimės reflektavimas bei supratimas, kad laukimas, prie kurio įpratina ano krašto „lygumos, stepės, migla", yra viltingas. Viltį žadina eilėraščio nuorodos į Cypriano Norwido eilėraštį „Bermui atminti gedulinga rapsodija". O paskutinė šios rapsodijos dalis skamba taip: „I powleczem korowód, smęcąc ujęnte snem grody,/ W bramy bijąc urnami, gwizdając w szczerby toporów, / Aź się mūry Jerycha porozwalają jak kłody,/ Serca zmdlałe ocuća, plėśn z oczu zgarną narody. /................/ Dalej - dalej..." („Ir eisena plauks j miestus, kuriuos letargas užbūrė, / Urnos bels į vartus, kirviai žvangės už durų, / Kol mirties drobules nusiplėš nubudusios tautos/ Ir trimitų gausme sugrius Jerichono mūrai. /......../ Tolin - tolin," - vertė T. Venclova, Dziela Cyprjana Norutida, Warszawa, 1934, p. 67).

1958 metais, kai Nobelio premija buvo paskirta Pasternakui, T. Venclova ir jo draugai rusų poetui rašė sveikinimo laišką. A.Venclova, būdamas LSSR Rašytojų sąjungos pirmininkas, III LSSR rašytojų suvažiavime kalbėjo apie „kontrrevoliucinį ir meniniu požiūriu silpną Pasternako romaną", Nobelio premiją, paskirtą Pasternakui, vadino „šaltojo karo kurstytojų provokacija" (LLTI rankraščių skyrius, F 5/962, p. 6). Gerokai vėliau T. Venclova rašė, kaip suinteresuotai jis tada stebėjo tėvo poelgius: „Pasternaką tada smerkė mano tėvas. Teisybė, tačiau su tėvu tada jau buvome visiškai skirtingose pozicijose, ir nieko kito iš jo negalėjau tikėtis - tėvas buvo komunistas ir senų laikų kairysis (juo labiau pradžiugau, kada jis po kelerių metų, Izvestijų prašomas pasmerkti Siniavskį ir Danielį, atsisakė tai padaryti) (Manau, kad..., p. 164). Tikriausiai šeimoje pasitaikydavo ir gana ekspresyvių diskusijų visuomeniniais, politiniais ar kitokiais klausimais, tačiau, apskritai imant, ir Antanas, ir Tomas Venclovos reflektavo situaciją ir abu suvokė, kad tie saitai, kurie juos sieja, yra kur kas svarbesni nei jų idėjiniai ar kitokie nesutarimai. Tai įrodo ir A. Venclovos archyve išlikę laiškai. 1964 metų gegužės mėnesį T. Venclova rašė tėvui: „Dažnai galvoju apie Tave (dabar tarp kitko iš naujo perskaičiau „Šiaurės sidabrą“ <...> ir turėjau malonumo). Man labai skaudu, kad taip dažnai Tave užgauliojau, šnekėjau įvairias kvailystes, nevertinau daugelio puikių dalykų ir nejutau, kad visokie, tikri ir išgalvoti nuomonių skirtumai nieko nereiškia, palyginus su žmoniškais santykiais ir draugiškumu. Aš iš Tavęs visuomet jo susilaukdavau daugiau, negu Tu iš manęs, ir dabar nuolat galvoju, kad to daugiau neturi būti" (T. Venclovos laiškas A. Venclovai, 1965. IV. 8 (datuojama pagal A. Venclovos užrašytą gavimo datą), LLTI rankraščių skyrius, F 5/ 2404). 1970-ųjų liepą tėvas rašo sūnui: „Aš labai gailiuosi, kad dėl liguisto nervingumo su Tavim pasielgiau netaktiškai ir Tave įžeidžiau. Atleisk man. Mylėjau Tave mažą, mylėjau netekęs per karą, myliu ir dabar“ (A. Venclovos laiškas T. Venclovai, 1970. VII. 2, LLTI rankraščių skyrius,F 5/ 2911). Abu laiškai aiškiai rodo, kad noras formuoti abipusio supratimo bei sutarimo santykius ir buvo pagrindinė juos parašyti paskatinusi priežastis.

Natūralu, kad, laikui bėgant, santykiai tarp tėvo ir sūnaus darėsi vis labiau partneriški. 1967 metais ilsėdamasis ir dirbdamas Palangoje A. Venclova laiške sūnui analizuoja pastarojo publikacijas spaudoje, kaip ir dera komunistui, primena, kad „ligi šiol mūsų viename pasaulyje vis dar yra du pasauliai" (suprask, grėsmingas kapitalizmo ir gerasis socializmo), paabejoja sūnaus autoritetais literatūroje („Niekad negalima užmiršti tolimesnės ir netolimos praeities ir dabarties pasaulinės literatūros kūrėjų, daug vertingesnių ir už Mandelštamą, ir už Cvetajevą, ir net už Proustą"). Tačiau ir Tomo nuomonė jam asmeniškai labai svarbi: „Norėčiau su Tavim pasitarti dėl savo rankraščio. Ar rašyti jį iš viso toliau? Ar jis bus kam įdomus ir reikalingas? Vis tai klausimai, kurie pradeda mane krimsti vis skaudžiau" (A. Venclovos laiškas T. Venclovai, 1967. VIII. 5, LLTI rankraščių skyrius,F 5/ 1787). Noras sužinoti sūnaus nuomonę, pasitarti su juo jau tapo vienu iš tėvo laiškų sūnui ir, aišku, pokalbių su juo leitmotyvų.

Situacija, kurioje tėvas ir sūnus buvo atsidūrę visuomenės akyse, atrodė ambivalentiškai: viena vertus, pakliuvęs į nemalonę T. Venclova, kaip A. Venclovos sūnus, išsisukdavo lengviau negu įtakingų globėjų neturintys jo draugai, kita vertus, į didesnę negu kiti nemalonę jis kartais ir papuldavo būtent kaip savo tėvo sūnus, nes atakuoti tiesiogiai patį tėvą buvo neparanku. Ta situacija aukščiausią įtampos tašką pasiekė 1971 metais, kai A. Venclova, jau patyręs ne vieną infarktą, gulėjo ligoninėje. Kovo 24 dieną dienoraštyje, padejavęs dėl jį ištikusio ypatingai sunkaus širdies priepuolio, jis rašė „Šiandien R[ašytojų] S[ąjun]gos vald[ybos] plenumas, kuriame Tomas, atrodo, bus priimtas į R[ašytojų] S[ąjun]gą" (A. Venclova, Prie Nemuno liepsnoja uogos, p. 55.). Deja, T. Venclova, vienintelis iš dešimties tos dienos kandidatų, į Rašytojų sąjungą priimtas nebuvo (Plačiau žr. „Nors jis ir buvo teisus", Nemunas, 1989, Nr. 9, p. 3-4). Balsavusiems prieš, matyt, buvo nepriimtinos tiek T. Venclovos estetinės, tiek niekam paslaptimi nebuvusioms politinės pažiūros, tačiau esama nuomonių, kad pirmiausia šis smūgis buvo skirtas ne tiek pačiam Tomui, kiek jo tėvui. Poetas Eugenijus Matuzevičius vėliau teigė, kad būtent balsavusieji prieš Tomą turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad A. Venclovai pasikartojo infarktas (Prisiminimų popietės „A. Venclova šiandien", įvykusios 1992. I. 24, protokolas, Venclovų namų-muziejaus fondai). Panašiai mano ir pats T. Venclova: „...greičiausiai buvo rašytojų sąjungos narių, kuriems tiesiog rūpėjo kuo sparčiau nuvaryti tėvą į kapus (ir jiems tai, be abejonės, pavyko)"  (T. Venclova, Autobiografija). Mat A. Venclovai narystė Rašytojų sąjungoje atrodė labai svarbi, todėl tai, kad jo sūnaus ten nepriėmė, jam buvo skaudus smūgis.

1971 metų birželio 28 dieną A. Venclova mirė. Tomas neteko kad ir sąlygiško paskutiniaisiais metais, bet vis dėlto užnugario. Kita vertus, būtent po tėvo mirties jis pradėjo vis atviriau reikšti savo nesutampančias su oficialiąja linija pažiūras. Tėvui gyvam esant, jis vengė tai daryti, nenorėdamas jam kenkti.

Eilėraštis „Vyresniam poetui", parašytas 1998-aisiais, nėra dedikuotas tėvui, jo pavadinimas apibendrinantis, ir vis dėlto skaitytojas pirmiausia pagalvoja apie tą „vyresnį poetą", kuris buvo greta, gyveno tuose pačiuose namuose. Eilėraščio pradžios situacija - du poetai prie lempos, „po apspurusiu šilko gaubtu", sujungti kažkokio teksto ir tik jo:

 „Štai šičia - dvi geros eilutės."
Tatai mudu jungė. Kita regėjom skirtingai:
gluosnį svyruoklį prie mūro, rausvų akmenų terasas,
putų mezginį vasarų smėlyje. Taip, atrandu savyje
 tavo pagarbą ritmui, beformės medžiagos baimę,
bet atmenu tai, ko netrokštu atminti: kaip nuolat didėjo
atstumas tarp mūsų...

Supratimo, sutapimo, priešiškumo jausmai, skaudus amžinosios ramybės palinkėjimas, primenantis išgyventą istorinį laiką („Gyvenai kaip kiti bendraamžiai, / nebent vientisiau - kad be garso krutinčiau lūpas/ ir kartočiau žodžius, kuriais nebuvai palydėtas:/ amžiną atilsį, Viešpatie, duoki jiems. Be slogučių. / Ir Amžinoji Šviesa jiems tešviečia. Kaip šachtos lempelė"), eilėraščio pabaigoje įgauna ambivalentiškai simbolinę raišką:

Vieną sykį nubusiu stoty
ir tave pamatysiu. Žibintas vagono gale
sukrutės ir nutols – greičiau ir greičiau, - o mudu stovėsim,
nežiūrėdami vienas į kitą, svetimi ir tapatūs.

Ko gero, vyresniojo ir jaunesniojo poeto ryšys, atspindėtas šiame eilėraštyje, kaip turbūt ir poeto ryšys su bet kokia rimta tradicija, artimas Katulo žodžiams odi et amo, kuriais, sekdamas Aleksandru Watu, T. Venclova įvardija poeto santykį su kalba.

Jau nepriklausoma tapusioje Lietuvoje dažnai būdavo pageidaujama, kad T. Venclova išdėstytų savo požiūrį į tėvą, o pageidavimo potekstėje visada slypėdavo gana kategoriškas reikalavimas, kad sūnus pasmerktų tėvą, komunistą ir sovietinių laikų funkcionierių. Šis reikalavimas akivaizdžiai amoralus, ir vieną kartą savo poziciją šiuo klausimu T. Venclova suformulavo labai aiškiai: „...visada atsiras žmonių, kurie apie mano tėvą pasakys neigiamų dalykų, tačiau manau, kad sūnaus pareiga yra kitokia. Ją nurodo ketvirtasis Dievo įsakymas, o to įsakymo, kaip ir viso Dekalogo, gyvenime bandau laikytis. Reikalauti, kad sūnus smerktų tėvą, yra mėginimas įamžinti Pavliko Morozovo mentalitetą. Šito nebus“ (Manau, kad..., p. 224).

Ilgą laiką T. Venclova buvo žinomas pirmiausia kaip sovietinio rašytojo A. Venclovos sūnus. Šiuo metu vis daugiau skaitytojų kalba apie A. Venclovą kaip apie poeto T. Venclovos tėvą. Lietuvių literatūros istorijoje svarbūs jie abu.