RAMŪNAS KATILIUS

Dėkoju savo šeimai žmonai Elei bei sūnums Andriui ir

Ramūnui,daug padėjusiems man rašant šią apybraižą.

 

 

 

JOSIFAS BRODSKIS

(1940 - 1996)

 

 

Kalbėjimas apie jį būtuoju laiku tolygus akibrokštui pačiai gramatikai.

Seamus Heaney

 

 

Josifas Brodskis gimė 1940 metų gegužės 24 dieną Leningrade.

Jo tėvas, Aleksandras Ivanovičius Brodskis (19031984), savo laiku studijavęs geografiją universitete bei žurnalistiką Raudonosios žurnalistikos mokykloje, dirbo fotokorespondentu. Karo metais buvo įvairiuose frontuose, laivyne. Turėjo jūrų kapitono laipsnį. Po karo buvo fotolaboratorijos vedėju Kariniame jūrų muziejuje. Kaip ir daugelis tarybinių karininkų žydų, 1949 ar 1950 metais iš karinių pajėgų buvo atleistas. Grįžo prie fotoreporterio darbo.

Aš Aleksandrą Ivanovičių didingos išvaizdos, aukštą, tiesų pamenu jau pensininką, mėgstantį pasakoti istorijas iš savo įvairaus ir sudėtingo gyvenimo. Kaip jis, tada dirbęs Izvestijoms, kartu su kitais turėjo fotografuoti Staliną sveikinančius kalinius Baltosios Baltijos jūrų kanalo (Belomorkanal) statyboje (vadai vėlavo, jau temo, ir buvo liepta nufotografuoti kalinių minią atskirai, o Staliną ir kitus vadus kai šie atvyks, jau prožektorių šviesoje, ir visa tai sukomponuoti į vieną fotografiją). Kaip jis buvo Konstancos miesto Rumunijoje karo komendantu. Arba apie lėbaujantį štabą Azovo jūros pakrantėse, kuriame tarnavo Brežnevas. Apie Kiniją, kurioje praleido paskutiniuosius tikrosios karo tarnybos metus.

Motina, Marija Moisejevna Volpert (19051983), dirbo sąskaitininke, buhaltere, bet visada pirmiausia jautėsi žmona ir motina.

Sūnui išvykus į Vakarus, abu tėvai daugiau nei dešimtį metų kantriai laukė susitikimo su juo. Aplankyti sūnaus jų neleido, o emigruoti jie nenorėjo, ypač tvirtai apsisprendęs buvo Aleksandras Ivanovičius. Gal bijojo būsią sūnui našta, gal jautėsi pernelyg seni tokioms permainoms. Josifo Brodskio tėvai palaidoti Sankt Peterburgo Preobraženijos kapinėse, greta Aleksandro Ivanovičiaus tėvų.

Josifas augo Leningrade (išskyrus dalį karo metų: Aleksandras Ivanovičius sugebėjo išvežti šeimą iš pradedančio badauti miesto, ir mažutis Osia su mama metus ar daugiau praleido Čerepovece).

Mokyklą lankė nelabai ilgai daugiau aštuonių klasių neištvėrė. Keletą metų dirbo, kartais sunkiai įsivaizduojamose vietose: švyturyje, lavoninėje. Vasaromis samdydavosi į geologines ekspedicijas, vykdavo į Kazachstaną, Jakutiją, Tian Šanį.

Marija Moisejevna Josifui negirdint tvirtino turinti jo vaikiškų eilių sąsiuvinį, bet niekada jo neparodė. Pirmieji iš vėliau į rinkinius patekusių Josifo Brodskio eilėraščių datuoti 1957 metais. Nuo tada rašė nuolat ir daug: eilės, sukurtos iki 1964 metų iki suėmimo ir teismo pirmame jo raštų tome, išėjusiame Sankt Peterburge 1992 metais, užima apie tris šimtus puslapių.

Šiandien apie tas eiles sakoma ankstyvos, ir tai iš dalies teisinga. Bet būtent šios, labai jauno, atrodytų, dar tik pradedančio poeto eilės, tada nespausdintos, labai greit paplito po to meto Sovietų Sąjungą, buvo plačiai perrašinėjamos. Pasiekdavo ir Vilnių. Dažnas dabar žilas Lietuvos intelektualas, išgirdęs Brodskio pavardę, prisimena mašinėle ar ranka perrašytas jo eiles skaitęs, o gal ir persirašęs dar šešiasdešimtųjų metų pradžioje.

Tokį greitą jaunojo poeto populiarumo augimą pirmiausia, aišku, sąlygojo ryškus talentas, kuris jautėsi kiekviename eilėraštyje, beveik kiekvienoje eilutėje. Bet, matyt, buvo ir visuomeninė priežastis. Brodskio eilės, jokiu būdu nebūdamos antisovietinės ar išvis politinės, vis dėlto kažkokiu būdu neigė oficialiąją literatūrą ir netgi pačią sistemą. Neigė savo nepanašumu, apolitiškumu, ramiu nesiskaitymu su lyg ir savaime aiškiomis taisyklėmis, su valdiškais kanonais. O skaitytojas, matyt, jau laukė padoraus, stoiško, žinančio savo vertę kūrėjo pozicijos. Manau, kad kaip tik šios abi savybės poetinis talentas ir žmogiškoji poeto nuostata kartu ir patraukė skaitytoją.

Didelę įtaką Brodskiui darė, be abejo, ir poetinė aplinka. Tuo metu Leningrade formavosi jaunų poetų plejada. Būtent per juos Eugenijų Reiną, Anatolijų Naimaną Brodskis 1961 metais susipažino su Ana Achmatova, iškart pripažinusia jo talentą. Jiedu daug bendravo, vieną rudenį jis netgi buvo susiradęs kur gyventi Komarove (vasarvietė netoli Leningrado, kurioje Achmatova tada gyveno). Dieną parašęs eilėraštį, vakare dviračiu važiuodavo parodyti jį didžiajai poetei Vėliau Brodskis rašė, kad jai jis jaučiasi daugeliu atžvilgių dėkingas už savo gerąsias žmogiškąsias savybes, kurios be jos būtų brendusios daug lėčiau arba išvis nesubrendusios.

______

 

Deja, augant jauno poeto populiarumui, kartu augo ir problemos. Su sovietine mokykla Josifas galėjo išsiskirti gan taikiai metė, ir tiek. Dabar brendo rimtesnis konfliktas. Konfliktas su sovietų valdžia, dar daugiau su sovietine tikrove. Brodskis, pats to lyg nejausdamas, buvo tarytum alerginę reakciją sukeliantis svetimkūnis. Sovietų valdžia nemėgo jos nepateptų įžymybių, jos nepaskirtų pirmųjų poetų. Pati galimybė šį tą reikšti nepasiklausus valdžios bei jos ideologinių struktūrų neigė jos visagalybę, savaime buvo iššūkis. Sistema puikiai juto šį nesuderinamumą. Bet keista: turėdama galingas politinių priešininkų izoliavimo ir naikinimo priemones, šio egzistencinio, kone metafizinio (gal lingvistinio?) konflikto akivaizdoje ji buvo savotiškai bejėgė. Be abejo, turėjo reikšmės ir tai, kad laikai jau buvo poststalinistiniai. Bet visa totalitarinės sistemos logika, savisaugos instinktas vertė smogti. Tačiau atmetimo reakcija išėjo absoliučiai groteskinė (paties Brodskio išsireiškimas): suėmimai gatvėje, garsusis Leningrado kalėjimas Kresty, psichiatrinė ligoninė, idiotiškas teismas, pripažinimas veltėdžiu, nuosprendis penki metai priverstinio fizinio darbo šalies Šiaurėje.

Apie kelionę etapu į tremties vietą Josifas vėliau kartais papasakodavo. Ir apie karcerį Vologdoje, ir apie kalinių rikiuotes peronuose, ir apie visa, kas tokiais atvejais priklauso. Bet apie pačią tremtį blogai nekalbėjo, nevartojo net žodžio tremtis, sakydavo: pas mane kaime, kai buvau kaime. Šiaurės Rusijos gamta, Archangelsko srities Norenskaja kaimo žmonės pateko ir į eiles.

Kadangi sistemos ir poeto prieštara buvo beveik metafizinė, tremtis nieko nepakeitė. Radosi vis naujos eilės 1965 Jungtinėse Valstijose išėjo jų rinkinys. Apie Brodskį imta kalbėti už Sąjungos ribų. Po pusantrų metų Brodskis grąžintas į Leningradą, jam leista versti ir net kalbėta (1967) apie galimybę išleisti jo poezijos knygą. Bet imta kelti sąlygas. Surado eilėraštį, parašytą tremtyje, kuriame neva buvę galima įžiūrėti atgailos apraiškų, vertė juo pradėti knygą, be to, atskirai jį spausdinti almanache. Brodskis atsisakė. Nebuvo panašu, kad poetas bandys rašyti ir gyventi pagal padiktuotas taisykles.

______

 

Kaip tik šiuo laikotarpiu Brodskis susipažino su keletu artimos pasaulėjautos vilniečių. Apie tai gal verta papasakoti plačiau.

1966 metų vasarą, rugpjūčio antroje pusėje, Vilniuje viešėjo maskviškis literatas Andrejus Sergejevas, tada žinomas daugiausia kaip Roberto Frosto vertėjas į rusų kalbą. Jis artimai bendravo su Brodskiu ir prieš suėmimą, ir šiam sugrįžus iš tremties. Jam ir jo žmonai Liudai rodėsi, kad Brodskis po gyvenimo Rusijos šiaurėje sunkiai iš naujo prisitaiko prie sovietinio didmiesčio, be to, nekaip klostosi asmeninis gyvenimas. Jie bijojo netgi dvasinio lūžio. Andrejus keletą kartų skambino Brodskiui iš mūsų buto. Kartą, truputį pakalbėjęs, Andrejus uždengė ragelį ranka ir pasisuko į mus, sakydamas: " ". Mudu su broliu Audroniu atsakėme tegul važiuoja pas mus.

Brodskis įsiklausydavo į savo draugo Andrejaus patarimus, ir jau kitą dieną paskambino iš Vilniaus oro uosto. Po pusvalandžio mudu su Andrejumi pasitikome jį išlipantį iš taksi prie mūsų namų. Tą patį vakarą prie didelio apvalaus stalo mūsų bute Liejyklos gatvės namo nr.1 antrajame aukšte Josifas stipriu balsu, žodžiais neapsakoma intonacija skaitė eilėraščius, parašytus "kaime" ir jau grįžus į Piterį " ", " ", " ", " ", " .." ir kitus.

Įspūdį sunku aprašyti. Kviečiuosi į pagalbą Česlavą Milošą (kuris, tiesa, klausėsi Brodskio daug vėliau ir visai kitomis aplinkybėmis): Žinote, kai Brodskis skaitė savo eilėraščius, klausytojai buvo tarsi pakerėti. Jo skaitymas tai magiškas veiksmas. Kartą mes drauge dalyvavome susitikime su studentais Krokuvoje, Jogailos universitete. Ir didžiulė triukšmingų, plepių studentų minia klausėsi Brodskio apmirusi. Ją pagavo ta šviesa. Aš negaliu taip skaityti kaip jis. Tai lemia ir skirtingi temperamentai, ir skaitymo tradicijos, ir kalbų specifika. (Dmitrijaus Velerio interviu su Česlavu Milošu 1996 liepos mėnesį, žymiajam lenkų poetui atvykus į Vilnių dalyvauti Brodskio atminimui skirtame vakare. Žurnalas Linija. Family Club, Nr.3, 1996, p.19.) Tai buvo kažkas visiškai negirdėta, su niekuo nepalyginama, beveik neįmanoma. Nebuvo galima nesuvokti, kad prieš mus neeilinis poetas. O dėl jo skaitymo manieros, tai vėliau apie ją parašytuose straipsniuose vartojami muzikiniai ženklai.

Matyt, mes buvome geri klausytojai, nes eilės buvo skaitomos ir kitą, ir dar kitą vakarą. Į vieną tokį skaitymą sukvietėme draugus, kurie ir šiandien tą įvykį mena kaip labai reikšmingą.

Dienomis klaidžiojome po senamiestį, šv.Teresės bažnyčioje klausėme mišių, išlandžiojome Dominikonų vienuolyno koridorius. Važinėjome į Sudervę (ten Josifas ilgai dviese kalbėjosi su kunigu klebonu), į Kauną.

Josifas greit susidraugavo ne tik su mumis, bet ir su mūsų draugais Juozu Tumeliu, Pranu Morkumi, Virgilijumi Čepaičiu, Ina Vapšinskaite. Gal antrą dieną į Vilnių iš kažkur parvažiavo ir Tomas Venclova. Poetai susipažino ir, drįsčiau teigti, jau pirmą akimirką užsimezgė tas ypatingas, nuostabus ryšys, kuris nuo tada jungė juodu trisdešimt metų.

Po poros dienų Sergejevai išvažiavo, palikę Josifą mūsų globai. Dar po kelių dienų Juozas Tumelis sudarė jam galimybę nuvažiuoti į Palangą, iš kur jis išskrido jau tiesiai į Leningradą.

Per tolesnius trejetą ketvertą metų Josifas dar kelis kartus lankėsi Vilniuje, apsistodamas tame pačiame bute Liejyklos gatvėje, kuriame tuo metu jau gyveno Virgilijus Čepaitis, taip pat pas Tomą Venclovą arba Antakalnyje pas mus. Tiesioginis meninis šių apsilankymų rezultatas eilėraštis apie Palangą (" ...", 1967), eilių ciklas " " (1971), " : " (1973).

Beje, vedžiodami Josifą po Vilniaus senamiestį mes jautėmės truputį nusivylę mūsų aiškinimų jis klausėsi lyg išsiblaškęs, nebuvo aišku, ar jis mato viską, ką mes rodome, ar jį tikrai domina senoji architektūra. Ne iš karto suvokėme, kad, metęs mokyklą dar aštuntoje klasėje, jis iš prigimties negalėjo paklusti mūsų "architektūros pamokai", kaip ir bet kuriam kitam formalizuotam aktui.

Iš tikrųjų Vilniaus architektonika įėjo į jo eiles į "Lietuviškąjį divertismentą". Bet pirmasis jo eilėraštis Lietuvos tema minėtos eilės apie Palangą (cituojamas ne visas):

 

,

, , .

.

. , .

, .

 

. .

, .

,

.

, -

.

 

 

, !

.

,

, ,

.

.

 

,

, ,

,

,

, .

 

 

,

-

 

,

.

, ,

,

, , .

 

Palangoje Brodskis susipaino ir bendravo su vyresniosios kartos literatu, Stalino lagerių kaliniu Petru Juodeliu. Vladimiras Maramzinas komentaruose, pridėtuose prie jo 1972 metais sudaryto isamaus iki emigracijos paraytų Brodskio eilėraščių rinkinio (nepublikuoto), liudija, jog vienas i juodratinių eilėraščio apie Palangą variantų turėjo pavadinimą .

______

 

Į eiles įėjo ir Tomas Venclova. Minėtame ilgame eilėraštyje "Lietuviškas noktiurnas: Tomui Venclovai", užbaigtame 1973 metais jau Amerikoje (Tomui dar esant čia), Brodskis kalba netgi apie tam tikrą dviejų poetų likimų tapatumą.

Verta priminti, kad emigracijoje prie šios poros prisijungė dar ir Česlavas Milošas. Trijų poetų artimumas ne tik skatino juos versti vienas kito eiles, jų draugystė turėjo reikšmės ne vien kultūrai. Šie ryšiai pagimdė ir rimčiausias pilietines akcijas. Užtenka prisiminti Č.Milošo ir T.Venclovos laiškus Paryžiaus "Kultūroje" Vilniaus tema (galima sakyti taikos sutartį, sudarytą intelektualų, kuomet dar negalėjo atsirasti tarpvalstybinė sutartis) bei 1991 metų sausio 15 dieną New York Times paskelbtą trijų poetų protestą. Štai jo tekstas (mano versta):

 

Poetai už Lietuvą

Mes esame trys poetai, draugai, atstovaujantys tris kalbas: lietuvių, rusų ir lenkų. Mes raginame pasaulio bendruomenę mūsų kolegas rašytojus ir visus sąžiningus žmones pakelti protesto balsą prieš nežmonišką Sovietų išpuolį prieš Lietuvos žmones. Pastarųjų dienų įvykiai prilygsta bjauriausiems Sovietų sistemos ekscesams.

Tomas Venclova Josifas Brodskis Česlavas Milošas

 

 

 

Bet grįžkime į 1966-uosius. Praslinkus kelioms savaitėms po pirmojo Josifo Brodskio atvykimo į Vilnių aš jį aplankiau Leningrade, garsiuosiuose "pusantro kambario" Pestelio gatvėje, kur jis su tėvais gyveno. Susitikome kaip seni draugai. Aš tada dažnai važinėjau į Leningradą mokslo reikalais, mes su žmona Ele ruošėmės persikelti ten ilgesniam laikui. Ir atsitiko taip, kad apsigyvenome labai arti Josifo namų. Taigi nuo 1967 pradžios ligi pat jo emigracijos 1972 vasarą nuolat bendravome. Kartu leidome laiką kalbėdamiesi, gerdami kavą, klajodami Peterburgo krantinėmis ir prospektais. Josifas puikiai žinojo Peterburgo kiemus. Kartais lankėme klasikinės muzikos koncertus.

Josifas mėgo draugams rodyti tik ką sukurtus eilėraščius, reikalavo pasakyti savo nuomonę ir net kritikuoti. Vakarais užeidamas pas mus, Josifas dažnai atsinešdavo dieną parašytų eilių. Turiu bent keletą "Lietuvoškojo divertismento" variantų taisytų, keistų.

______

 

Josifą Brodskį supo puikūs jo kartos poetai Eugenijus Reinas, Vladimiras Ufliandas, Anatolijus Naimanas, literatūrologas Jakovas Gordinas. Draugavo jis su literatūros teoretiku, knygų apie poeziją autoriumi, Gerceno pedagoginio instituto profesoriumi Jefimu Etkindu. Daugybė žmonių Brodskį gerbė ir juo didžiavosi, stengėsi jam padėti, ir nevengė to parodyti (dar prieš teismą, siekdami jį apginti, Maršakas, Čiukovskis ir Šostakovičius rašė Chruščiovui).

Vakaruose Josifą Brodskį spausdino, vertė į kitas kalbas. Atvažiuojantys į Leningradą užsieniečiai, turintys ryšį su literatūra, būtinai jį susirasdavo.

Be abejo, poeto ir sovietinės sistemos prieštara nesusilpnėjo. Josifas visą laiką jautė tam tikrą įtampą, dažnai atrodė, kad saugumas ir "obkomas" prieš jį kažką rengia. Galimybės spausdintis tėvynėje nebuvo. Užsidirbti duoną kokiu nors literatūriniu darbu sakysim, vertimais, maitindavusiais Achmatovą ir Pasternaką, atrodytų, dar blogesniais laikais iš esmės irgi nebuvo.

Kartą draugai iš Odesos kinostudijos pakvietė Josifą Brodskį pabandyti laimę kine, davė jam nedidelį vaidmenį. Brodskis, turėdamas neabejotinų artistinių gabumų, puikiai jį atliko. Studija jau ruošė jam antrą vaidmenį, bet čia Odesos partijos komitetą pasiekė maždaug toks Leningrado "obkomo" įspėjimas: mes jo nepalaikome, o jūs palaikote. Taigi, suprask, pažeidžiate brolišką solidarumą.

Nereikia manyti, kad Brodskis dėl tokių dalykų ypatingai jaudinosi. Apie tai, kad į Odesą važiuoti nebereikia, pranešė mums rašteliu: , . Josifo poreikiai buvo kuklūs. Šiek tiek padėti rasdavo būdų draugai, ypač užsieniečiai. Juo itin rūpinosi tėvai, nors jų, pensininkų, galimybės buvo labai ribotos. Jo gimimo dieną Marija Moisejevna gamindavo garsų sezoninį patiekal¹ iš koriuškos (mažoji stinta); susirinkdavo kelios dešimtys draugų. Pavargęs nuo savo "pusės kambario" ankštumos, Josifas dažnai gyveno ir rašė trumpam išvykusių draugų būstuose, žiemą Leningrado apylinkių vasarnamiuose. Išvažiuodami savaitei kitai į Vilnių, mes jam visada palikdavome savo kambario Čaikovskio gatvėje, vėliau buto Engelso prospekte raktus. Grįžę kartais rasdavome ant stalo kokį nors tekstelį kaip tą apie Odesą.

______

 

Gali kilti klausimas kokią reikšmę konfliktams su valdžia, su tikrove turėjo paties Josifo būdas? Žinoma, turėjo. Brodskis galėjo būti aštrokas, provokuojantis. Nežinau, kaip jis pakliuvo į karcerį Vologdos kalėjime, bet papasakosiu atsitikimą, kurio liudininku buvau. Kartą naktį ko gero, baltąją išėjome dviese po draugo, gyvenusio prie Marso lauko, gimimo dienos, ir nejučia nužingsniavome tiesiai per veją. Iš už krūmų pasirodė milicininkas (Marso lauke dega amžinoji ugnis, milicija ją saugo). Milicininkas taikiai paklausė, kodėl vaikštome ne takais. Josifo atsakymas: akademikas Timiriazevas liepia žolę mindžioti, ji nuo to geriau auga. Aišku, milicininkas tokio humoro suprasti negalėjo. Susirūpinau, nes Josifui nuvedimas į skyrių galėjo baigtis nekaip. Gal ir jis pats apie tai pagalvojo, bet greičiausiai jį paveikė mano susirūpinimas, ir jis, ačiū Dievui, nusileido ir atsiprašė.

Dažniausiai dygumo priežastimi buvo jo nuojauta. Jis iš tolo jautė nenuoširdumą, melagingumą, matė žmones, kaip sakoma, kiaurai. Ne kartą mums su žmona yra tekę po kurio laiko įsitikinti, kad Josifo to ar kito žmogaus vertinimas, išsyk atrodęs nepagrįstas, būdavo oi kaip teisingas.

Brodskis piktas nebuvo. Nejautė pagiežos net savo persekiotojams. Aleksandras Prokofjevas, Brodskio suėmimų ir teismo laikais Leningrado rašytojų sąjungos sekretorius, buvo laikomas vienu iš žmonių, galėjusių ir privalėjusių neleisti su Brodskiu susidoroti, bet to nepadariusių. Vienas Josifo pažįstamas, sužinojęs apie A. Prokofjevo mirtį, užėjo pranešti apie tai Josifui, aiškiai laukdamas tam tikros reakcijos. Ir buvo nuviltas. Josifas tik pastebėjo: ramybė mirusiam, o kaip mes elgsimės sulaukę šešiasdešimties, nė vienas nežinome.

______

 

Po grįžimo iš tremties prabėgo daugiau kaip šešeri metai. Tačiau jie poeto ir valdžios nesutaikė. Aukšti jos pareigūnai pavargo užsienyje be galo atsakinėti į klausimus apie Josifą Brodskį ir jo padėtį Sovietų Sąjungoje. Nežinau, kokiomis aplinkybėmis buvo priimtas nutarimas, tik aišku, kad jis buvo priimtas aukščiausiame lygyje. Josifą išsikvietė Leningrado OVIR'o viršininkas ir paklausė, kodėl jis neemigruoja. Josifas puikiai žinojo Sistemos žodyną ir iš karto suprato, kad tai pranešimas apie priimtą sprendimą ir kad vienaip ar kitaip sprendimas bus įvykdytas. Porą minučių patylėjęs, Brodskis pasakė, kad sutinkąs emigruoti. Buvo 1972 metų pavasaris.

1972 metų birželio 4 dieną keliolika gal dvidešimt draugų būriuojamės aplink Josifą skverelyje priešais Leningrado tarptautinio oro uosto pastatą. Muitinėje pasakė, kad dar anksti. Vienas iš mūsų paklausia Josifo apie eilutę iš kažkurio jo eilėraščio, ir, prisėdęs ant suolo, Josifas rašo tikrąjį variantą į klausiančiojo užrašų knygutę. Muitinės darbuotojai, matyt, apsižiūri, kad aikštėje vyksta, jų akimis, beveik mitingas. Išeina uniformuotas bernas ir mosteli Josifui eiti į vidų. Dar po valandos ar dviejų mojuojame lipančiam į autobusą.

______

 

Į Vieną Josifas Brodskis skrido kaip emigrantas iš Sovietų Sąjungos kaip tūkstančiai tuo metu. Marija Moisejevna jam netgi uždraudė Aerofloto lėktuve valgyti ir gerti bijojo KGB žabangų. Bet nieko blogo nebeįvyko.

Vakarai priėmė poetą svetingai. Austrijoje jis apsistojo žymiojo anglų poeto Odeno (W.H. Auden) vasarnamyje. Po kelių dienų skrisdami į Londoną jiedu juokavo: girdi, šiuo reisu skrendantys keleiviai ypač saugūs lėktuve du žymiausi savo šalių poetai, tikimybė jiems karu žūti turėtų būti ypač maža Anglijoje Brodskis užtruko neilgai tol, kol buvo tvarkomi dokumentai išvykti į Jungtines Valstijas. Mat jo draugai amerikiečiai Karlas ir Elendėja Proferiai (Carl, Ellendea Proffer), rusų literatūros leidėjai, buvę Leningrade tuo metu, kai Josifą iškvietė į OVIRą, jau spėjo jam išrūpinti Mičigano universiteto kvietimą labai savotiškoms Poet in Residence pareigoms. Užimantis šį postą poetas privalo gyventi universiteto miestelyje ir bendrauti su studentais. Karlas Proferis, Mičigano universiteto profesorius, vėliau pasakojo, kad, skubiai parvykęs iš Leningrado į An Arborą (Ann Arbor), sugebėjo įtikinti rektorių, kad Mičigano universitetas turi gal vienintelę savo istorijoje progą pasikviesti pasaulinio masto įžymybę. Rektorius patikėjo.

Atsidūręs Mičigano universitete Brodskis ėmėsi dėstyti rusiškai ir angliškai, ir pasirodė esąs geras dėstytojas. Nemetė šio amato ir po keleto metų persikėlęs į Niujorką. Dėstė senovės Romos poetus, 19-jo ir 20-jo amžiaus rusų poeziją, lyginamąją poeziją (studentai šį kursą vadino 101 Brodskio mėgiamas eilėraštis). Maunt Holioko (Mount Holyoke) koledže Masačūsetse po vieną semestrą per metus dėstė penkioliką metų, ir netgi paskutinę, nebeatliktą, širdies operaciją, su kurios būtinybe jau buvo susitaikęs, atidėliojo, nenorėdamas praleisti 1996-ųjų pavasario semestro.

Aišku, emigracijoje Brodskis ne tik dėstė. Jis ir toliau daug rašė. Kas keletą metų pasirodydavo vis nauji eilių rinkiniai, bet rašė ne tik eiles. Nors išvykdamas angliškai mokėjo tik šiek tiek geriau, nei mes, jį supusieji, Amerikoje greitai pasijuto galįs angliškai rašyti esė. Brosdkio esė mielai spausdino stambiausi Amerikos žurnalai. Išleisti du dideli Josifo Brodskio angliškųjų esė tomai. Beje, netrukus periodikoje ėmė rodytis ir vienas kitas eilėraštis, parašytas angliškai, o taip pat autoriniai vertimai iš rusiškųjų originalų. Šios eilės galiausiai taip pat sudarė nemažą knygą, išleistą jau po Brodskio mirties (So Forth, 1996). Rašė ir literatūros kritikos straipsnius.

Poetas dažnai važinėjo į Europą Londoną, Paryžių, Veneciją, dalyvavo įvairiuose literatūriniuose bei kultūriniuose renginiuose. Žymiausi poetai Česlavas Milošas (Czeslaw Milosz), Derekas Volkotas (Derek Walcott), Šeimus Hynis (Seamus Heaney), Markas Strandas (Mark Strand), Antonis Hechtas (Anthony Hecht), Džonatanas Aronas (Jonathan Aaron), Rozana Voren (Rosanna Warren) tapo jo artimais draugais. Susibičiuliavo jis ir su iškiliausiais rusų emigrantais Michailu Baryšnikovu, Mstislavu Rostropovičiumi.

______

 

Ar poeto ir tikrovės priešprieša emigracijoje išnyko? Bent jau iš pradžių, matyt, ne visai. Praėjus porai metų po to, kai Brodskis atsidūrė Amerikoje, Elendėja Profer, lankydamasi Leningrade, pasiskundė, kad su Josifu esą sunku. Amerikoje žmonės labai skirtingi, labai įvairių, dažnai priešingų pažiūrų, tačiau Josifas kažkaip sugebąs vienu sakiniu užgauti visus iš karto. Tada jai pusiau juokais paaiškinau: žmonės pasiskirstę jau išsakytų minčių atžvilgiu; jei įsižeidžia visi, reiškia, Josifas pasako kažką, ko jie dar negirdėję. O už naujas mintis duodama Nobelio premija.

Tačiau jeigu rimtai, Brodskio minčių originalumą Vakarų intelektualai įvertino iš karto. Pokalbiai, interviu su juo tapo netgi madingi. Jo kūrybos tyrinėtojos Valentinos Poluchinos surinktoje bibliografijoje jų daugiau kaip šimtas. Tarp ankstyviausųjų Akiračių pokalbis su poetu Rašytojas yra kalbos įrankis (1976). Pokalbiai su Dereku Volkotu, Česlavu Milošu, Lesu Mariu (Les A. Murray), Stivenu Spenderiu (Stephen Spender), Bleiku Morisonu (Blake Morrison), Davidu Betėja (David Bethea), Džordžu Klainu (George Kline), Bengtu Jangfeltu (Bengt Jangfeldt), Veronika Šilc (Véronique Schiltz), Tomu Venclova, Igoriu Pomerancevu, Natalija Gorbanevskaja, Levu Losevu, Piotru Vailiu, Juzu Aleškovskiu, Aleksandru Genisu, Michailu Cheifecu, Adamu Michniku, Ježiu Ilgu (Jerzy Illg), Cvetanu Todorovu ir daugybe kitų. Lygiai taip pat sunku išvardinti įtakingiausius pasaulio laikraščius bei žurnalus, kuriuose tie pokalbiai ir interviu buvo spausdinami. Tai The New York Times ir New York Times Magazine, The New Yorker ir New York Post, Washington Post ir Washington Post Book Review, New Republic, The Economist, The Guardian, Obserever, Vogue, Stern, Die Welt, Le Monde, La Repubblica, LEspresso, Corriere della Sera, Svenska Dagbladet, Kontinent, Novoje Russkoje Slovo ir daugelis kitų.

Brodskio kūryba verčiama ne tik į anglų, bet ir į prancūzų, italų, švedų, olandų ir kitas daugiau kaip 12 kalbų. Pasirodė pirmieji veikalai apie Brodskį (žr. bibliografiją šios knygos gale). Jis buvo pagerbtas ne vien Nobelio premija (1987): Italijoje jam įteikta prestižinė Castiglione di Sicilia premija (1990), Amerikoje dar 1981 MacArthur fondo premija. Jam suteiktas 1992 metų Jungtinių Amerikos Valstijų poeto laureato vardas. Taip vadinami labai garbingoms Kongreso bibliotekos poezijos konsultanto pareigoms metams skiriami poetai. Šiose pareigose būdamas Brodskis bandė pratinti amerikiečius greta Biblijos viešbučių kambariuose turėti poezijos rinkinius, ant metro vagonų sienų skaityti įžymių poetų eiles. Aiškino, kad civilizacijas nuo suirimo gelbsti ne legionai, o kalba.

______

 

Josifui Brodskiui tapus penktuoju rusų literatūros istorijoje Nobelio laureatu, imta jį vis dažniau ir vis pagarbiau minėti tėvynėje. Maskvoje bei Leningrade, pradžioje pusiau oficialiai, rengiami jo kūrybai skirti vakarai. Dar po poros metų vienas po kito Leningrade, Maskvoje, Minske, Taline vis didesniais tiražais imta leisti jo poezijos rinkinius. Bet pats Josifas Brodskis ir po Sovietų Sąjungos žlugimo tėvynėje nebeapsilankė. Klausiamas atsakydavo, kad į meilės vietą negrįžtama.

______

 

1996 metų sausio 28 dieną Josifas Brodskis mirė savo kabinete Brukline, Niujorke, palikdamas jauną žmoną ir trejų metų dukrelę. Laikinai palaidotas Niujorke. Žmonos Marijos sprendimu, vėliau turėtų būti perlaidotas jo mylimo miesto Venecijos San Mikelės kapinėse.

Sankt Peterburgas, Niujorkas, sala Venecijos lagūnoje tokia, bendriausiais bruožais, didžiojo šio amžiaus antrosios pusės poeto gyvenimo ir mirties geografija. Tačiau, kaip neseniai pastebėjo Čarlzas Digesas (Charles Digges), Brodskis bus atmenamas kaip menininkas, esantis už politikos brėžiamų žemėlapyje ribų, pavaldus vien poezijos tradicijoms.

 

 

Paimta iš knygos Josifas Brodskis Vaizdas į jūrą, Vilnius, Vyturys, 1999, p. 307-353.