EN RU
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Pradžia IstorijaMarkučių vietovė ir apylinkės:

Markučių vietovė ir apylinkės:Markučiai

Markučiai Ribiškės PučkoriaiRasosPavilnys
Vietovardžio kilmė
Markučių vietovardžio XVI – XVII a. dokumentuose neaptikta, nes tada jis dar neegzistavo. Dabartinių Markučių vietovė nuo seno priklausė Gurių dvarui ir buvo vadinama Sakalaičiais (Sokoloycie), minimais jau nuo XVI a., arba Svistapole, atsiradusia vėliau.

Anksčiausiai surastas Markučių (Markucie) paminėjimas yra 1712 m . dokumente, nors jame minimi ir Sakalaičiai. 
 
 Markučių gamtovaizdis garsėja kalvomis 
   
XIX a. šie 3 vietovardžiai (Sakalaičiai-Markučiai- Svistapole) dažnai aptinkami kartu ir dažniausiai painiojami, nors jau tada jie žymėjo 3 savarankiškas, greta išsidėsčiusias gyvenvietes. Be to, ir patys Markučiai jau buvo suskilę į 3 atskiras gyvenvietes (kaimą, dvarą ir dar neaiškaus tipo gyvenvietę).

1804 m . dokumente Markučių kaimas pavadintas Markūnais.

Vietovardis Markučiai yra kilęs iš asmenvardžio Morkutis (Markutis) ar Morkūnas (Markūnas), Morkus (Markus). Vietovardžių su šaknimi Mark- (Mork-) Lietuvoje yra kelios dešimtys: Markiškės, Markūnai, Markūniškė, Markutiškės, Morkai, Morkiškis ir kt.

Vietovardis neturi asmenvardiniams vietovardžiams, kilusiems iš vieno asmens vardo, būdingos priesagos – išk. Tai rodo, kad jis gali būti kilęs iš kelių asmenų vienodų vardų arba pavardžių. Vadinasi, minimoje vietovėje turėjo gyventi keletas bendrapavardžių Markučių (Markų, Morkų) arba Morkūnų. Tai galėjo būti tik valstiečiai. Nes iš feodalo Markaus – Markučio – Markūno – greičiausiai būtų atsiradę Markiškės – Markutiškės – Markūniškės. Be to, keli bendrapavardžiai feodalai vienoje vietoje paprastai negyvendavo. Analogiškas pavyzdys yra Buivydiškės (iš vieno asmenvardžio) ir Buivydžiai (iš kelių bendravardžių).

Vietovės istorija

Markučių vietovė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XIV a., kada ji priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams.Vietovė turėjo du pagrindinius centrus: Guras (vardas kilęs nuo bendrinio kalnų pavadinimo) kairėje Vilnelės pusėje ir vietovės “Zavilenska” dešinėje Vilnelės pusėje. Pirmą kartą paminėti Didžiojo kunigaikščio Jogailos dokumente, kuriame kažkuri Markučių žemės dalis skiriama aukštutinės pilies šv. Martyno bažnyčios klebono išlaikymui.Vėliau Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1460 – 1506) padovonojo Markučius savo žmonai Elenai. Ji pastatė čia vasaros rūmus. Kunigaikštienės vasaros rezidencija greičiausiai buvo Guruose, nes dešinėje pusėje didesnė dalis žemių atskilo jau XV – XVI a., o kairioji pusė į privačias rankas perėjo tik po didžiosios kunigaikštienės mirties.

Likusi našle, šiuos rūmus ir visą dvarą Elena pavedė tvarkyti bajorui Unkovskiui. Iš to meto dokumentų galime apytikriai nusakyti ir buvusio dvaro ribas. Jo žemės plytėjo abipus Vilnelės, apimdamos plotą tarp dviejų pagrindinių magistralių: Rokantiškių – Polocko kelio bei Smurgainių - Juodojo, pavadinto Juodosios upės vardu, trakto. Šioje pusėje dvaro žemės greičiausiai susiejo su Nemėžio dvaro žemėmis.

Po Unkovskio, apie 1540 m ., Markučiai perėjo didikų Kiškų nuosavybėn, konkrečiai - Žemaičių seniūno Jono Radvilos dukrai, Vilniaus vaivados, Braclavo seniūno Stanislovo Kiškos (Petro sūnaus) našlei Onai Radvilaitei - Kiškienei.

XVII a., Kristupui Chodkevičiui (mirė 1659) vedus Vilniaus kašteliono Stanislovo Kiškos dukrą Elžbietą Kiškaitę, Markučiai perėjo Chodkevičių giminės nuosavybėn, kurią jie valdė beveik du šimtmečius. 1750 m . Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius (1738-1781) už 4000 zlotų Markučius buvo išnuomavęs jėzuitams.

Lenkijos kariuomenės pulkininkas, literatas ir mokslo mėgėjas grafas Aleksandras Chodkevičius (1776-1838) 1808 (ar 1809) m. pristigęs pinigų už penkis ar šešis tūkstančius sidabro rublių pardavė Markučių valdą tuometiniam Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui.

1838 m . Juozapas Eismuntas pardavė Markučių dvarą daktarui Ignui Godlevskiui.

1853 m . buvusių Markučių rūmų liekanas yra tyrinėjęs grafas Eustachijus Tiškevičius. Tyrimų metu buvo atkasti rūmų pamatai, išsiaiškintas jų planas, surinkta daug radinių: šukių, monetų, koklių. Iš koklių buvo nustatyta, kad rūmai priklausė Kiškoms, vėliau Chodkevičių buvo perdirbti, o jų statybą archeologai datuoja pirmąja XVII a. puse. Senųjų rūmų vieta nurodoma kaip tik toje vietoje, kur 1867 m . vilą pasistatė A.Melnikovas (dabar Literatūrinio A.Puškino muziejaus pastatas). Remiantis E.Tiškevičiaus tyrinėjimais ir bendraisiais istoriniais faktais, manoma, kad Kiškų rūmai buvo statyti XVI a. pab. arba XVII a. pr., o perstatyti jie buvo greičiausiai dar prieš 1634 m . Vilniaus vaivados, rašytojo, poeto Kristupo Chodkevičiaus ( vedusio Elžbietą Kiškaitę). Kiškų – Chodkevičių rūmai labai nukentėjo XVII a. viduryje, Maskvos karo metu. Jie nebuvo atstatyti, atstatomi buvo tik polivarkas ir ūkiniai pastatai. Taigi, nors ir toliau Chodkevičių rankose Markučiai išlieka visą XVIII šimtmetį, tačiau tai jau - ne vasaros rūmai su parku, o eilinis palivarkas, žemės valda, nuomojamas su dvaro atkūrimo sąlyga, perleidžiamas užstatu. Vėliau išsamesnių vietovės istorinių tyrimų nebuvo atlikta.

1867 m . birželio mėnesį Markučių dvarą iš Godlevskių nuperka inžinierius Aleksejus Melnikovas. Pagal statybos sutartį savininkas numatė pastatyti gyvenamąjį namą, oficiną bei arklides su gyvenamąja patalpa vežėjui. Kartu su naujosiomis statybomis Melnikovas užsibrėžia sukurti naują angliškojo stiliaus parką. Naujasis parkas turėjo būti 15 ha . Buvo sudaryta sutartis su sodininku, kuris turėjo priešais statomą namą klombose pasodinti 1000 medžių ir krūmų. Nuo 1899 m ., kada į Markučius atsikėlė gyventi Grigorijus ir Varvara Puškinai, iki 1941 m . Markučių parką labai puošė už parko buvę tvenkiniai. Du tvenkiniai neišsekdavo net karščiausiomis vasaros dienomis, nes juos nuolat maitino ir papildė čia pat esą šaltiniai, kurių vanduo, pratekėjęs per tvenkinius, gilia raguva nubėgdavo į Vilnelę. Gyvenant paskutiniesiems Markučių dvaro savininkams – Grigorijui ir Varvarai Puškinams – visa Markučių parko teritorija buvo aptverta medine tvora, kuri vokiečių okupacijos metais buvo išgriauta ir aplinkinių gyventojų išnešiota kurui. Parke augo reti medžiai, buvo didelis sodas.

Visi, kas apsilanko Markučiuose, pasijunta užburti apylinkių grožiu: grakštus Vilnios vingis, jos dešiniajame krante dunkso vaizdingas Belmonto miškas. Jis nuo seno vilniečių mėgstamas – XIX a. pr. į šį pušyną rinkdavosi Vilniaus universiteto studentai filaretai. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Vilnelės žemupyje, ties Belmontu, buvo pastatyta užtvanka, o Paupio ir Zarasų gatvių susidūrime – didelis mūrinis malūnas, kurį varė atvesti dirbtine vaga Vilnelės vandenys. Malūno dabar nė žymių nėra.

Netoli nuo Markučių yra pati aukščiausia Vilniaus vieta, - vietiniai ją vadina “Gury” - skardis, kažkada Pacų valda, čia labai mėgo pasivaikščioti Imperatorius Aleksandras I (1777 – 1825).

Gamtovaizdį pagyvina išlikę du tvenkiniai ir nuostabus, apie 8 ha ploto užimantis parkas, kuris 1958 m . paskelbtas valstybės saugomu. Parkas, tiesa, išliko labai pasikeitęs - daugiausia auga vietiniai medžiai ir krūmai. Ošia gražūs pušynėliai. Kalvoje stūkso dideli - apie 1,5 m skersmens - ąžuolai. Tačiau daugiausia parke klevų. Iš svetimžemių yra išlikusios juodosios piramidinės tuopos. Pagrindinis takas apsodintas pensilvaniniais uosiais.

Markučiuose į Vilnią įteka iš Ribiškių ištekantis, baltišką mitologiją menantis Kaukysos upelis.

Vietovė ribojasi su Ribiškėmis, Leoniškimis, Tuputiškėmis, Rasomis, Belmontu, Paupiu, Užupiu, Vilniaus senamiesčiu, su kuriuo ją jungia Subačiaus gatvė, kurios pavadinimas kilęs iš žodžių “ z uboča” , kas reiškia nuošalę (kai kuriuose šaltiniuose gatvės pavadinimo kilmė nurodoma nuo žodžio “sobaka” (šuo).

© Rimgaudas Ryliškis, tekstas, 2004


 
Iliustracija iš leidinio „Vilniaus regioniniai parkai". Vilnius, 2002 m. 

     
« Atgal | Į viršų
Adresas: Subačiaus g. 124, LT-11345
Telefonas / faksas: 2600080
Muziejus lankymui atidarytas
Treciadieniais – sekmadieniais
nuo 10 iki 17 val.
info.puskino@vilniausmuziejai.lt
www.vilniausmuziejai.lt