EN RU
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Pradžia IstorijaMarkučių vietovė ir apylinkės:

Markučių vietovė ir apylinkės:Pučkoriai

Markučiai Ribiškės PučkoriaiRasosPavilnys

Puškarnia (lietuviškai Pučkoriai, Puškoriai, dabar - miesto Pučkorių gatvė) yra vykstant iš Vilniaus Polocko gatve į Naująją Vilnią - penktame kilometre.

Pučkorių vietovės gamtos grožis labai vertintas nuo seno. Šiose vietose buvusių Puškarnios ir Leoniškių palivarkų įvertinimo aktuose būdavo pažymima, kad graži gamta didina šių vietų vertę.  


 
Saulės laikrodis Pučkoriuose
   
Tačiau Pučkoriai svarbūs ne tik gamtos grožiu, bet ir kultūriniu palikimu. Archyviniai šaltiniai byloja, kad Puškarnios dvaras egzistavo jau XIV a., o pirmi konkretūs duomenys apie Leoniškių dvarą siekia XVI a. pradžią. Vilniaus gyventojus, kaip energijos šaltinis čia traukė srauni Vilnia. Jau XVI a. pradžioje Vilnia suko Leoniškių malūno ratus, vėliau malūnų atsirado ir daugiau. Dabar dar yra išlikę dviejų malūnų liekanos: vienas vadinamas Prancūziškuoju, kitas XIX a. pab. buvo perdarytas į popieriaus fabriką. Išliko ir XVIII-XIX a. I pusėje susiformavusio palivarko pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios (dab. Pučkorių g.).

Pučkoriai išsidėstę vaizdingoje vietovėje į rytus nuo Vilniaus centro ir į pietus nuo S.Batoro gatvės. Gyvenamųjų pastatų grupės įsikūrusios abipus Vilnios. Kairiajame jos krante stūkso buvusio popieriaus fabriko liekanos. Anksčiau ši vietovė buvo vadinama Puškarnia. Pavadinimas siejamas su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais buvusia ginklų gamykla.

Ankstyviausias paminėjimas šaltiniuose apie Puškarnios dvarą - iš XIV a. pabaigos. 1797 m . Puškarnia atiteko valstybės patarėjui Loškarevui, kuris ją 1804 m . pardavė Jokūbui Sidorovičiui. Po jo mirties dvarą paveldėjo sūnus Stanislovas Sidorovičius, Vilniaus vyriausiojo teismo advokatas. Jam valdant Puškarnią prie Vilnios pastatytas vandens malūnas.

Kitas šeimininkas papulkininkas Steponas Izmailskis pritaikė malūną medienos masės gamybai, o vėliau - ir popieriaus fabrikui.

Fabrikas, nuomojamas bendrovės "Šabad I Ko", gamino kartoną, popierių bei medienos masę. Jis veikė iki 1915 m . Tarpukariu jo veikla nebuvo atgaivinta, pastatai stovėjo nenaudojami. II pasaulinio karo metu fabriko pastatai vėl nukentėjo.

1921 m . daugiau kaip 6 ha Puškarnios žemės nupirko valstybė. Dalis tos žemės atiteko geležinkeliui.

1927 m . valstybė nupirko žemės sklypą S.Batoro gatvei platinti, 1928 m . sklypas už geležinkelio buvo parduotas Aleksandrui Andriuškevičiui. 1929 m . po Sofijos Krasovskos (Olgos Izmaiskos duktė, Palivarko paveldėtoja) mirties, Puškarnią paveldėjo dukra Irena Romankievič. Puškarnia jai priklausė iki 1940 m .

Iki šių dienų išliko daugelis buvusios Puškarnios palivarko pastatų abipus Vilnios. Pagal dabartinės savininkės L.Patapienės pasakojimą, visi pastatai statyti vienu metu, apie XIX a. pab. - XX a. pr. Pastatai išsilaikę be didesnių pakeitimų, tik buvusio kumetyno pastatas pokario metais rekonstruotas pritaikant daugiabučiam namui.

Kairiajame Vilnios krante stovi pagrindinis palivarko gyvenamasis namas (Pučkorių g. 15), kuriame savininkė tik vasarodavo.

Buvusio Prancūziškojo malūno teritorija . Pietinė Pučkorių vietovės dalis - Vilnios upės vingyje, ant dešiniojo jos kranto. Netoli upės, prie seniau čia buvusio kanalo, tebestovi Prancūziškojo malūno liekanos. Vilnios upę kerta užtvanka ir pėsčiųjų tiltas. Prie buvusio malūno baigiasi Belmonto gatvė.

Pirmus konkrečius duomenis apie teritoriją, kurioje šiuo metu stovi Prancūziškojo malūno liekanos, randame 1838 - 1847 m . dokumentų byloje dėl leidimo prancūzui Karoliui Devimui atidaryti smuklę Leoniškių palivarke.

1838 m . Prancūzijos pilietybę turintis Karolis Devimas išsinuomojo iš Vilniaus m. valdybos 50-čiai metų tuščios žemės sklypą prie Vilnios. Buvo leista statyti vandens malūną ir kitus gamybinius pastatus. Leidimo smuklei toje sutartyje nebuvo, tačiau 1849 m . ji čia veikė.

1849 m . K.Devimas buvo įsiskolinęs ir nesumokėjęs nuomos mokesčių, todėl buvo ketinama jo turtą aprašyti ir parduoti. Malūnas su pagalbiniu pastatu ir sklypu perėjo kitiems nuomininkams, bet visuose vėlesniuose archyviniuose dokumentuose išliko nuo prancūzo K.Devimo kilęs malūno pavadinimas - Prancūziškasis.

1860 m . sudarytame Leoniškių palivarko geometriniame plane pažymėtas ir malūnas bei kanalas, kurį tuo metu nuomojo žydas Pupkinas.

1871 m . iškilo būtinybė suremontuoti tiltą per Vilnios upę Prancūžiškojo malūno teritorijoje, statytą dar Puškarnios savininko S.Sidorovičiaus. 1874 m . miesto lėšomis pastatytas naujas medinis tiltas su turėklais. Prancūziškasis malūnas pažymėtas ir 1899 m . Leoniškių palivarko plane, sudarytame matininko P.Valickio. Nuo 1895 m . iki 1940 m . malūną valdė Kinkulkinų giminė.

Malūnas nenustojo veikęs ir II pasaulinio karo metu. Jis buvo reorganizuotas į Vilniaus valstybinį malūną Nr. 2. 1942 m . Turtų surašymo komisijos akte rašoma, kad vandens jėga varomas malūnas per parą perdirba iki 20 000 kg kviečių, čia gaminami miltai ir kruopos. Malūne dirba 44 darbininkai ir 16 tarnautojų.

XIX a. antroje pusėje Pučkoriai buvo laikomi šlėktų kaimeliu. Dar ankstesniais amžiais Pučkoriuose buvo sutelkta bene visa miesto pramonė. Pučkoriais ši Vilniaus vietovė vadinama dėl to, kad XVI a. čia veikė patrankų liejykla , išgarsėjusi visoje Europoje. Vietiniai ją lenkiškai vadino “puszkarnia”. Vilnios pakrantėje ties Pučkoriais lietuviškos patrankos buvo ir išbandomos bei mokomi kariai. Pučkorių pabūklus žinojo net geriausiai Europoje ginkluota švedų kariuomenė. 1625 m . švedams užėmus Biržų pilį, kaip karo grobis atiteko 60 lietuviškų patrankų, lietų Pučkoriuose.

Pučkoriuose šiuo metu gyvena keliasdešimt šeimų. Nuo Belmonto skardžio Pučkoriai atrodo lyg būtų kalnų slėnyje. Gyvenvietę supa Pučkorių geologinė atodanga – unikalus geologinis paminklas ( 1974 m .). Ji – viena iš aukščiausių šalyje (aukštis – 60 metrų , ilgis palei Vilnios dešinįjį krantą - 260 m .) Joje atidengta medininkų apledėjimo suformuota storymė.

Pučkorių piliakalnis datuojamas nuo pirmųjų m.e. amžių iki XIII – XIV a. Jo aukštis – 18 m . Laukuose šalia jo surasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių, skelčių, skaldos, žiestos keramikos fragmentų, priskiriamų vėlyviesiems viduramžiams.
 
 
 
 
© Rimgaudas Ryliškis, tekstas, 2004
 
Iliustracija iš leidinio „Vilniaus regioniniai parkai". Vilnius, 2002.
 

     
« Atgal | Į viršų
Adresas: Subačiaus g. 124, LT-11345
Telefonas / faksas: 2600080
Muziejus lankymui atidarytas
Treciadieniais – sekmadieniais
nuo 10 iki 17 val.
info.puskino@vilniausmuziejai.lt
www.vilniausmuziejai.lt