 Nuo Markučių į vakarus, abipus geležinkelio, stoties link tęsiasi patrauklus Rasų kalvynas. Jau pats Rasų pavadinimas byloja apie šios vietovės senovę ir jos pradinę paskirtį. Rasų dieną buvo skirta deivei Ladai, ir visos pagoniškos Šiaurės tautos šventė ją kuo iškilmingiausiai (Rusijoje ji buvo vadinama Kupalos, lenkų - Sobotkų, prūsų - Kekerio vardu). Tuomet čia, kalvų apsuptame, didingų ąžuolų apgaubtame slėnyje Vilniaus gyventojai rengdavo šias iškilmes. Birželio 23-osios vakare susirinkdavo minios, sukraudavo malkų rietuves, užkurdavo laužus ir šokdami aplinkui, ar šokinėdami per juos vaišindavosi, linksmindavosi, aukodavo deivei Ladai baltus gaidžius. Rasų kapinės vienos seniausių Vilniuje
Rasų kapinės yra nepaprastai gražioje vietoje, išsimėčiusios kalneliuose, pakalnėse ir slėniuose. Anksčiau kapinės buvo prie pat Aušros Vartų. Miestui išaugus, jos buvo nukeltos toliau į užmiestį. Tik laikui bėgant kapines miestas vėl "pasivijo". Rasų kapinės yra dvejos: Senosios Rasos, įsteigtos 1769 metais (apie 1820 metus aptvertos stipria mūro siena), ir Naujosios Rasos - Senųjų tęsinys - už Sukilėlių gatvės. Senosiose Rasų kapinėse yra daugelio žymių žmonių kapai. Čia palaidotas Vilniaus universiteto profesorius istorikas J.Lelevelis, garsus dailininkas Pr. Smuglevičius, poetas Vl. Syrokomle-Kondratavičius, dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis, daktaras J.Basanavičius, advokatas T.Vrublevskis, ir daugelis kitų lietuvių mokslo ir kultūros veikėjų. Priešais senąsias Rasų kapines - retomis pušimis apaugęs kalnas. Užkopus ant jo atsiveria graži Vilniaus panorama.
© Rimgaudas Ryliškis, tekstas, 2004
Iliustracija iš leidinio „Lietuvos kultūros paminklai". Vilnius, 1988 m.
|
Markučiai 
