Ribiškių vietovės pavadinimas hibridinis, su slaviška šaknimi ir lietuviška priesaga, kokie paprastai atsirasdavo feodalizmo laikais. Ribiškių istorija žinoma nuo XV a. Iki XVII a. ši vietovė buvo vadinama Lukėnais, vėliau atsiranda Ribiškės. Šio vietovardžio kilmė savotiška, nors ir būdinga kai kuriems feodalizmo epochos žemvaldžių valia atsiradusiems vietovardžiams. Vietovardis Ribiškės, matyt, dėl baltarusių kalbos įtakos dažnai būdavo rašomas Hrybiszki, nes jo kilmė siejama su žodžiu grybas . Ribiškėse gausu tvenkinių
Ribiškėms - labiausiai į pietus nutolusiai Pavilnių regioninio parko daliai – būdinga didelė bendrijų ir rūšių įvairovė. Čia teka baltišką mitologiją menantis Kaukysos upelis. Tai geologinis fenomenas. Tokio reljefo analogo Lietuvoje nėra. Fenomenalumą nulemia tai, kad raguvynas galėjo susidaryti ištisai peršalusioje moreninių nuogulų storymėje. Vilniaus rytinėse apylinkėse, ilgesniam laikui vakarinėje pusėje sustojus ledyno pakraščiui, plytėjo šalta dykuma. Šlaitą staiga išgraužė tekantys vandenys. Ribiškėse išlikę įdomių senų brandžių ąžuolynų, šaltiniuotų pievų. Po vietovę galima paklajoti įvairiai - takais ir lauko keleliais tarp sodybų, pakylant į aukštesnes apžvalgas. Kelyje pasitaiko ir įdomesnių senų pastatų, primenančių jaukius, nedidelius palivarkėlius, atsiveria malonūs reginiai į raguvas. Bene patraukliausias gūbrys yra kairėje keliuko pusėje nuo geležinkelio pervažos iki Juodojo kelio - užkopus į aukščiausią jo vietą, lyg nuo kokios tvirtovės kuoro atsiveria nuostabi Ribiškių kalvyno panorama.
© Rimgaudas Ryliškis, tekstas, 2004
Iliustracija iš leidinio „Vilniaus regioniniai parkai". Vilnius, 2002.
|
Markučiai 
