Žiponas XVII a 9-as dešimtmetis.

       Pirmą kartą miestiečių puošimosi suvaržymai užfiksuoti 1588 m. Lietuvos Statute. Draudimai visų pirma palietė žydus. Uždrausti miestiečiams nešioti kardus nebuvo galima, nes tai buvo asmens saugumą užtikrinantys ginklai, tačiau Statute įrašyta nuostata draudžianti jų makštis puošti sidabru. Ant pirštų leista mūvėti tik du žiedus, jų tarpe - anspaudą (signetą). Signetus pagamintus iš sidabro ar aukso su išgraviruotu asmens herbu paprastai turėjo ne tik  bajorai, bet ir pirkliai. Tai buvo ne tik papuošalas, bet ir asmeninis antspaudas būtinas sudarant komercinius ir juridinius dokumentus.
        Žydams tuomet uždrausta puoštis auksinėmis grandinėmis ir sagėmis, dėvėti brangius drabužius. Daugiau  teisių turėjo žydės, kurioms leista puoštis žiedais, pagal išgales dėvėti brangius rūbus, juostis prašmatniais diržais. Tiesa dar 1568 m. Gardino seime buvo pamėginta žydams įvesti geltonas beretes, o žydėms – geltonus muturus, tačiau Žygimantui Augustui užprotestavus toks įstatymas nepriimtas.
       Dar didesni, jau visus miestiečius, ne tik žydus, palietę suvaržymai įrašyti 1613 m. Lenkijos-Lietuvos Seimo priimtame Taupumo įstatyme - „Volumina legum“. Kaip nurodoma, šis įstatymas turėjo apsaugoti žemesniojo luomo asmenis nuo nereikalingų išlaidų, veiksmingai ginti aukštesniojo luomo privilegijas. Miestiečiams, išskyrus magistrato narius, uždrausta vilkėti brangius drabužius. Nekilmingiems miestiečiams viešoje vietoje uždrausta rodytis apsirengus brangiais kailiais papuoštais rūbais. Drausta drabužiams ar pamušalams naudoti šilko audinį, siūtis brangius kailinius, dėvėti tymo gaminius. Įstatymo pažeidėjus bausdavo piniginėmis baudomis, drabužiai atitekdavo skundėjui.
        Bajorams šis įstatymas pasirodė per švelnus. 1620 m. priimtas naujas dar labiau  puošimosi apribojimus sugriežtinęs įstatymas. Jei 1613 m. padaryta išimtis magistrato nariams, tai naujasis įstatymas puošnius rūbus dėvėti leido tik vaitams ir burmistrams. Bauda už įstatymo pažeidimą išaugo net aštuonis kartus. Pasiturinčių miestiečių tokia padėtis netenkino. Netrukus rastas būdas kaip apeiti įstatymą. Įvestas tarsi abonementinis mokestis - 1629 m. miestiečiams leista rengtis puošniais drabužiais metams mokant po vieną zlotą už kiekvieną šeimos narį. Nepaisant to, kad draudimai tebegaliojo, o baudos ir mokesčiai už leidimą puoštis buvo nuolat  „indeksuojami“ miestiečiai, jei tik leido finansinės galimybės, puošėsi.
      Lietuva ne kartą pergyveno karus, okupacijas, trėmimus, masinius gyventojų žudynes. Vilnių pasibaisėtinai reguliariai siaubė maro epidemijos. Maras Vilniuje siautėjo 1440, 1451-1452, 1465, 1506, 1530, 1571, 1601, 1624-1625, 1631, 1653, 1657, 1708-1711 m. Ypač žiauriai miestui smogė 1571 ir 1708-1711 m. maro epidemijos. 1571 m. „pavietės“ metu žuvo per 25.000 miestiečių, o 1710-1711 m. per 33 tūkstančius žmonių.
      „Palemono miestui ir visai šaliai buvo nelaimingi šie dveji metai. Po 1709 m. bado ir nedateklių sekė 1710-tieji, daug baisesni nes siaučiant marui, vien tik Vilniaus miestas neteko dešimčių tūkstančių gyventojų. Beveik tiek pat išmirė praeitais metais, bet tada neatrodė taip baisu, nes grėsmė gyvybei tęsėsi ilgesnį laiką ir buvo daugiau laiko pasiruošti mirčiai. Gi šiemet, po vasaros karščių nelaimė užklupo tokiu šunišku pasiutimu, kad vos vienas kitas spėjo pasitraukti, kur sveikesnis oras“ – rašoma jėzuitų kronikoje. Tiesa tuomet ko gero nemažą mirčių duoklę pasiėmė ir krašte siautęs badas. Kaip teigė amžininkas A.Zaluskis rokitų vienuolis su draugu nuo 1709 m. liepos 1 d. iki 1710 m. Velykų palaidojo 22.862 mirusiuosius. Didžiojo Šeštadienio rytą jie bažnyčių šventoriuose, prie vienuolynų vartų ir gatvėse rado 30 mirusių varguolių. Vienuoliai į vieną brolišką kapą guldydavo po 70-80 mirusiųjų. Dauguma nuo bado ir maro žuvusių palaidoti už miesto, kelio į Vingio mišką pakraštyje.
         XVII-XVIII amžiuose Lietuva buvo įvelta į karinius konfliktus. Jų metu kaskart kentėjo ir Vilnius. Karo su Rusija metu 1655 m. rugpjūčio 8 d. į neginamą miestą įsiveržusi šimtatūkstantinė kariuomenė plėšė, prievartavo ir žudė beginklius miestiečius. Amžininkų liudijimu rusų arklių kanopos slidinėjo Vilniaus gatvėmis tekėjusio kraujo upeliuose. Šaltinių duomenimis išžudyta beveik trečdalis miesto gyventojų - apie 14.000 vilniečių. Daug jų išvežta į Rusijos gilumą- tai pirmoji Lietuvos istorijoje priverstinė deportacija. Miestas buvo ne tik apiplėštas, bet ir padegtas. Okupacinės kariuomenės sukeltas gaisras tęsėsi net 17 dienų. Degančio Vilniaus pašvaistė buvo matoma net Sudervėje, per 30 kilometrų nuo miesto nutolusioje vietovėje. Vilnius virto didele nuodėgulių krūva. Amžininkai su sielvartu liudijo -„Vilniuje negalima rasti Vilniaus“.
      „Jau septyneri metai, kai kareivių viešpats vis neatsitraukia kalavijo virš Lenkijos ir Lietuvos laikančios rankos“ skaitome jėzuitų kronikos 1708 m. įraše. „Vos tik atsistačiusiam, po prieš dvejus metus sudegimo, Vilniaus miestui šiemet dukart buvo pakišti deglai, kurie prarijo likusį miestiečių turtą ir net gyvybę. Tai buvo iš Maskvos užslinkusių rytiečių (Rusijos) ir nuo Baltijos užplūdusios Švedijos kariuomenės. Viena ir antra, pasikeisdamos, reikalavo iš nukamuotų miesto gyventojų labai sunkių kontribucijų. Nepajėgią jų duoti daugelis iš miesto diduomenės buvo suimti, žiauriai kankinami, ir nė vienas jų mirė ištremtas toli nuo tėvynės. Vos tik pasitraukė pirmieji „svečiai“ iš užjūrio (Švedijos), miestą užplūdo kiti tos pačios kariuomenės daliniai, po to treti; kiekviena grupė ėmė ne tik tai, kad reikėjo išmaitinti kareivius ir duoti arkliams, bet ir taip vadinamą algą kareiviams. O trečioji karių grupė – tai kareiviais pasivadinę nuožmūs plėšikai. Jie jėga išlaužė didžiuosius mūsų vartus (vienuolyno prie Šv. Kazimiero bažnyčios) ir viską, ką tik užtiko amatininkų dirbtuvėse, šeimyniškių kambariuose, namų rūsiuose, iš įrankių, maisto ir gėrimų, iš pašaro arkliams, iškrėtę visas pakampes, išnešė kaip karo grobį... Švedų karalius su savo kariuomene, per septynerius metus skynęs išdidžias pergales, šiais metais birželio mėnesį prie Poltavos (1707 m. birželio 27 d.) ... tapo gėdingai sumuštas ... Tačiau iš to sekė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir mums neramumai. Nugalėtojai rytiečiai, žygiuodami pajungti Rygos tvirtovę ir visą Livoniją, traukė per LDK provincijas...“
      Vilnius keliolika kartų degė iki pamatų. Ypač siaubingi buvo 1610, 1655, 1748 bei 1749 m. gaisrai, kaskart ugnimi nušluodavę didžiąją Vilniaus pastatų. 1610 m. gaisro metu per vieną dieną sudegė 4700 namų, septynios katalikų, trys protestantų bažnyčios, Vilniaus katedra, Valdovų rūmai, Jėzuitų akademija. 1748 m. gaisras Vilniuje sunaikino 15 dvarų, 469 didelis pastatus, 15 didelių rūmų, 12 bažnyčių ir kitų maldos namų. Po metų siutęs gaisras sunaikino dar 292 namus. Net ir tokių nelaimių akivaizdoje vilniečiai neprarasdavo optimizmo, tikėjimo Dievu.
       Kas be ko retkarčiais ir vilniečių nervai neišlaikydavo. Jau vykstant karui su Maskva 1664 m. liepos 5 d. mieste kilo didelis sąmyšis. Pasklido žinia, kad prieš Šv. Kazimiero bažnyčią stovinti Dievo Motinos statula krauju prakaituoja. Karaliaus, tuo metu besisvečiavusio Vilniuje nurodymu patikrinus paaiškėjo tikroji panikos priežastis. Priešų apnaikinta, prieš bažnyčią stovėjusi  statula atmosferos paveikta buvo išblukusi, apšepusi, netekusi pirmykštės išvaizdos. Zakristijonas norėdamas skulptūrą atnaujinti pasikvietė dailininką. „Pavakare atėjęs ne visai blaivus tapytojas Dievo Motinos veidą, rankas ir ant rankų sėdintį Kūdikėlį Jėzų nudažė raudona spalva ir taip subjaurojęs paliko – rašoma jėzuitų kronikoje – Sekantį rytą žmonės eidami į bažnyčią, kaip buvo įpratę, atėjo maldele pasveikinti Dangiškosios Motinos. Nežinodami kas įvyko, pamatę statulą visur raudoną, manė jog tai kraujo prakaitas. Žinia greit pasklido po miestą. Suplaukė begalinė žmonių minia pažiūrėti, kaip jie manė, stebuklo ir maldauti, kad Dievas apsaugotų miestą ir tėvynę, nuo kraujo praliejimo. Visaip bandyta tą klaidingą įsitikinimą išsklaidyti, bet niekas to neklausė. Pagaliau vidurdienį iškviestas kitas tapytojas ištaisė vakarykštį nevalumą ir žmonės pamatė, kad tai buvo jų apgaulingas įsivaizdavimas“.
      Apokalipsė XVII ir XVIII amžiuose keletą kartų aplankiusi Vilnių, vos ne iki pamatų, sugriovė miestą. Miestiečius siaubė epidemijos ir badas. Atrodo, kad užgriuvusios negandos sugniuždys vilniečius, likę gyvi miestiečiai neatsigręždami bėgs iš miesto ir niekada į jį nebesugrįš, o Vilnius po šių baisių nelaimių niekada nepajėgs atsigauti. To neįvyko. Vilniečiai kaskart  įrodydavo savo nepaprastą gyvybingumą.
       Vos tik nustodavo rūkti miesto griuvėsiai, vos baigdavosi siaubingos epidemijos, vilniečiai apgydę žaizdas, apraudoję ir palaidoję artimuosius, neburnodami prieš Dievą, dėl bėdų nekaltindami nei karaliaus, nei magistrato, vėl atstatydavo savo nuostabųjį miestą. Pasinaudojus trumpa taikos ir ramybės valandėle, vos tik keletui metų, nuo miestą užklupusių nelaimių, prabėgus Vilnius kaip pasakų paukštis Feniksas atgydavo iš pelenų dar gražesnis ir puošnesnis, nei iki tol buvęs. Poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus rašė:
                           „Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu
                           Dar treji po karų metai nesibaigė,
                           O senieji kviritai
                           Turi tris šventyklas naujas“ 
        Sunkiausių karų ir epidemijų laikais Vilniuje, kurį šiandien vadiname baroko miestu, buvo pastatytos įspūdingos bažnyčios ir rūmai, savo puošnumu kontrastavę su nualintu kraštu. XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais susiklostė savitas Vilniaus baroko stilius, artimas XVIII a. Šiaurės Italijos barokui, užaugo sava architektų, statytojų, tapytojų karta.
         Po didžiųjų gaisrų savo turtą praradę miestiečiai tarp griuvenų vos surasdavo savo namo vietą, tačiau praėjus keletai metų čia stovėdavo nauji namai pilni gražių baldų, paveikslų, savininkų skrynios vėl lūžo nuo puošnių rūbų.
        Mūsų dienomis į Lietuvą atvykęs užsienietis, pavartęs spaudą, pasiklausęs radijo ir televizijos laidų neabejotinai gali susidaryti vaizdą, kad atvyko į totalinės katastrofos apimtą kraštą, į Marijos žemę tapusią pragaru.
        Kas gi įvyko, kodėl tiek daug dejonių, demonstratyviai rodomų ašarų. Gal žemės drebėjimas sugriovė Lietuvą, gal ją užliejo išsiliejusi jūra, kraštą nusiaubė gaisrai, uraganai, sausra, skėriai, maro epidemija, svetimos kariuomenės?
         Kasdien, visomis žiniasklaidos priemonėmis isteriškai kartojama - krizė, krizė, krizė. Besaikio žmonių gobšumo, greito pelno bet kuria kaina siekimas, spekuliacija bevertėmis akcijomis ne kartą iššaukdavo ekonomines krizes. Ne išimtis ir dabartinė. Nekontroliuojamas paskolų ėmimas, nekilnojamo turto išpūstos kainų burbulas anksčiau ar vėliau turėjo sprogti. Lietuva ne kartą pergyvenusi kur kas didesnius sukrėtimus,  manau sėkmingai pergyvens ir šią ekonominę krizę. Kur kas sunkiau pergyventi tikėjimo ir moralinio nuopolio krizę.
       Karaliaus Zigmanto Vazos sekretorius Aleksandro Cilli  Pistojoje 1627 m. išleistoje knygoje, pasakodamas apie didįjį 1610 m. Vilniaus gaisrą, žmones netekusias savo namų ir turto, rašė: „Sklido ugnis degindama ir prarydama viską – didžiausius ir aukščiausius rūmus, bažnyčias, bokštus ir varpines, ir, pagaliau, patys didžiausi ir sunkiausi varpai sunykdavo, išsilydydavo, kaip nyksta ir lydosi vaškas; vėliau, matydamas [juos] taip ištirpusius, nukritusius, metalą ištekėjusį virš sugriuvusių, ugnies nuniokotų mūrų,  buvau suglumęs iš nuostabos. Tačiau čionykščių žmonių prigimtį ir būdą menkai patyręs monsinjoras nuncijus Francesco Simonetta dar labiau nei aš stebėjosi didžiule jų ramybe ir tolerancija, kad taip parblokšti ir iškankinti, matydami ugnies ryjamus tuos menkus turtus kuriuos turėjo, vis dėlto atrodė atsidavę Dievui. Kai kurie iš pačių vargingiausių ir neturtingiausių, monsinjoro klausinėjami, ką darys kitą dieną ar ateityje, atsakydavo, kad jei Palaimintasis Dievas, kuris yra visko šeimininkas, leido, kad tas menkas jų turėtas turtas būtų sugriautas ir sunaikintas ugnies, ir, laikui bėgant, turėtų dar geriau jiems atlyginti, suteikdamas drąsos ir jėgos pakelti šią, kaip ir bet kurią kitą didžiausią kančią ar smūgį“.  Jis rašė, kad kiekviename kvartale dar liko ugnies nepaliestų namų, tad vargšai žmonės galėjo prisiglausti po stogu, saugiai pasidėti tą truputį, kas jiems buvo išlikę. Kiek galėdami įsikūrę „patys ar padedant draugams, visi stengėsi gyventi taip, tarsi jų nebūtų ištikusi jokia neganda“. Greitai pradėta atstatinėti ir  netrukus visas miestas buvo sutvarkytas taip, kad būtų tinkamas gyventi artimiausią žiemą, o vėliau per trejus metus miestas buvo atstatytas, su geresniais ir gražesniais nei anksčiau pastatais. A.Cilli‘s pastebi – „Jei toks dalykas būtų atsitikęs Italijoje, tai ne dešimtis, o šimtus metų būtų girdėti dejonės ir aimanos, o čia neatrodė, kad būtų patirta kokia nors žala ar nelaimė. Toks yra šių žmonių pasitikėjimas Dievu“.
       Senojo Vilniaus gyventojai žinojo, kad bėdos atveju juos priglaus kaimynai ar net nepažįstami žmonės. Papuolusiais į bėdą pasirūpins amatininkų ir pirklių brolijos, turto ir sveikatos netekusius priglaus magistrato ir bažnyčios išlaikomos prieglaudos - špitolės. Mūsų dienų situacija kiek kitokia. Šeima su mažamečiais vaikais viduržiemį gali atsidurti gatvėje.
       Aišku, senieji miestiečiai nebuvo angelais, mėgo jie skaniai pavalgyti ir atsigerti, retkarčiais kivirčijosi ir net susimušdavo, daugelis jų buvo neraštingi, tačiau, nepaisant to, buvo puikūs savo amato meistrai, gyvybingi, veržlūs, orūs ir dorovingi. Jie didžiavosi tuo, kad yra miesto piliečiai, nesigviežė svetimo, saugojo savo ir miesto turtą, ko nepasakysi apie mūsų dienų miestiečius. Sunku įsivaizduoti XV-XVIII a. miestiečius niokojančius bendrą turtą, plėšiančius bažnyčias, siaubiančius kapines.
       Lietuvai gręsianti ekonominė krizė, visų pirma yra tikėjimo ir moralinio nuopuolio pasekmė. Ją galime nugalėti tik bendromis pastangomis ir sutarimu.

2008.01.07