PASAULIO PILIETIS IR MĄSTYTOJAS
Skirta A. Štromo 80-čiui

 

     „Stenkimės psichologiškai tapti tikrai didele ir išdidžia tauta. Juk iš tiesų tokie ir esame, tik dar neišmokome gerai to įsisąmoninti. Nenusileiskime ir nepasiduokime niekam, bet supraskime kitus, jų teisėtus interesus bei siekius net tada, kai tie interesai ir siekiai nesutampa su mūsų norais ir tikslais.“

A. Štromas

      Šiuose žodžiuose užkoduota tai, kas užtikrina mažos šalies išlikimą. Tik dvasiškai tvirta ir savimi pasitikinti šalis gali priimti tokį drąsų iššūkį kaip suprasti kito teisėtus interesus ir į juos  atsižvelgti. Tokią Lietuvą įsivaizdavo Aleksandras Štromas, kuris į Lietuvos mokslo istoriją įėjęs kaip mąstytojas, asmenine patirtimi išgyvenęs pačius baisiausius XX a. įvykius – žydų holokaustą ir sovietinės ideologijos moralinę destrukciją. Išskirtinė patirtis gimdė įžvalgas, kurių besiklausantiems kaito protai ir Lietuvoje, ir Vakaruose.
       Teisininkas, kriminologas ir politikos analitikas Aleksandras Štromas gimė 1931 m. balandžio 4 d. Kauno žydų inteligentų Eugenijos ir Jurgio Štromų šeimoje. Tėvas Jurgis Štromas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius, o vėliau bendrovės Parama direktorius, 1941 m. buvo nužudytas Kauno „Lietūkio“ garaže, o motina, neatlaikiusi lagerio baisumų, nusižudė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iki karo A. Štromas mokėsi Kauno Ateitininkų gimnazijoje kartu su būsimuoju filosofu Vytautu Kavoliu ir politikos mokslų profesoriumi Juliumi Šmulkščiu. Jų draugystė tęsėsi ir išeivijoje, kuomet visi apsigyveno emigracijoje.
    Atūžus Antrajam Pasauliniam karui 1941-1943 m., Aleksandras su seserimi Margarita ir pussesere Irena (prof. Irena Veisaite) pateko į Vilijampolės getą, vėliau paverstą kalėjimu, iš kurio padedant „Paramos“ bendrovės buhalterei Chanai Bravo, jam pavyko pabėgti. Berniuką priglaudė Marijos ir Antano Macenavičių šeima. Čia A. Štromas praleido devynis mėnesius. Visą šį laiką, apie savo artimuosius jis nieko nežinojo. Kuomet į Kauną įžygiavo Tarybinė Armija ir patekti į getą buvo jau nepavojinga, nieko nelaukęs Aleksandras nuskubėjo ieškoti artimųjų. Tačiau nei motinos, nei sesers ten neberado (su Margarita 1964 m. jis pirmą kartą susitiko Jarmaloje). Kaip tik tada Aleksandras ir sutiko Antaną Sniečkų, kuris kvietė jį apsigyventi savo šeimoje. Taip iš Macenavičių šeimos Aleksandras persikėlė gyventi į Antano Sniečkaus namus. Praūžus karui, 1948 m. pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, ir jau po metų buvo priimtas į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Čia užmezgė ryšius su Rusijos inteligentais, nepritariančiais komunizmo idėjoms ir jau vienaip ar kitaip patyrusiems valdžios nemalonių. Jų patirtys šioje srityje mąstančio žmogaus sąmonėje savaime brėžė ryškią liniją tarp to kas vyksta sovietinėje realybėje ir to, kas deklaruojama, ir tik dar labiau išryškino socialistinės realybės grimasas ir absurdiškumą.
     Ryškiausia asmenybė ir labiausiai artimas moralinėmis pažiūromis A. Štormui buvo puikus XVII-XVIII a. Vakarų literatūros žinovas ir pedagogas prof. Leonidas Pinskis, kuris disidentinėje veikloje dalyvavo nuo 1960 metų. Vėliau likimas suvedė ir su kitais vakarietiškos ir liberalios krypties disidentais. Kai kurie iš jų palaipsniui tapo ne tik bendraminčiais, bet ir artimais bičiuliais. Reikia pastebėti, jog tai buvo tas disidentų ratas, kurį valdžia laikė pačiu pavojingiausiu dariniu visai sovietinei sistemai. Jam priklausė visiems puikiai žinomas Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas, Vladimiras Bukovskis, dėl antisovietinės veiklos dvylika metų praleidęs psichiatrijos ligoninėse, kol pagaliau 1976 m. buvo ištremtas į Vakarus. Šiam ratui priklausė ir garsus disidentas Andrejus Amalrikas, „už antisovietinį gyvenimo būdą“ ir liūdnas pranašystes Sovietų Sąjungai nuteistas ir ištremtas trims metams į Tomsko sritį Sibire. Kaip ir kiti 1976 m. jis buvo išvytas iš Tarybų Sąjungos. Artimus ryšius palaikė ir su Aleksandru Ginzburgu, Andrejumi Siniavskiu* bei Aleksandru Galičiumi. Ilgametė draugystė Aleksandrą Štormą siejo ir su Rusijos disidentu, garsiu to meto scenaristu Semionu Lunginu. Rusijos kultūrologas, orientalistas ir filosofas  Grigorijus Pomerancas, gimęs Vilniuje ir vaikystėje apie 1920-sius su šeima persikėlęs gyventi į Rusijos gilumą, taip pat buvo šio nemažos, tačiau aktyviai sovietinei valdžiai besipriešinančios bendraminčių grupės narys. Šis mokslininkas pirmą kartą už antitarybinę veiklą buvo nuteistas 1949 m. Jo disidentinė veikla publicistikos srityje ypatingai tapo ryški po 1965 m. publikuoto pranešimo, kuris sukėlė didelį valdžios nepasitenkinimą.
      Tuo metu Maskvoje, o ir visoje Tarybų Sąjungoje, vykusi pogrindinė veikla buvo stipri varomoji jėga, ieškant sistemoje spragų, galėjusių paspartinti jos griūtį. Per ilgą veikimo laikotarpį pogrindžio veikla vis stiprėjo ir plėtėsi į užsienį, o tai jau atidengė tikrąjį sistemos veidą Vakarams.
       Po studijų nuo 1952 m. prasidėjo A. Štromo veikla advokatūroje ir pedagoginėje sferoje. 1955-1959 m. jis tęsė studijas aspirantūroje ir dirbo mokslinį darbą Visasąjunginiame teisės mokslų tyrimo institute ir Priešakinių teisės tyrimų institute  Maskvoje. Po to apie 14 metų dirbo Vilniaus, Ivanovo ir Maskvos teisės mokslo mokyklose bei švietimo institucijose vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, katedros vedėju, direktoriumi ir docentu.
        Apie 1959 m. atvyko dirbti į Vilnių kriminalistikos laboratoriją, vėliau peraugusią į rimtą mokslinę įstaigą - Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutą. Apie šį Aleksandro Štormo gyvenimo epizodą prisimena doc. dr. Ona Danutė Dambrauskaitė. „1961 m. buvo įkurtas TEMTI dabartiniu metu vadinamas LTEC (Lietuvos teismo ekspertizės centras). 1958 m. teisingumo ministro A. Liekio iniciatyva ir pastangomis buvo įsteigta Lietuvos mokslinio tyrimo kriminalistikos laboratorija. Iki minimo laikotarpio, t.y. 1958 m. kriminalistinės ekspertizės buvo daromos Rygoje įkurtoje mokslinio tyrimo kriminalistikos laboratorijoje, aptarnaujančioje Pabaltijo respublikas ir Kaliningrado sritį. Baigusi universitetą 1956 m., po paskyrimo išvykau į Latviją ir ten laboratorijoje jau radau iš Estijos atsiųstą darbuotoją Ingridą Toompūū.
      Netruko prabėgti gražūs pradinio darbo metai ir gavau kvietimą grįžti į Lietuvą. Teisinė bazė laboratorijai įkurti buvo sutvarkyta, teko rūpintis tik laboratorijos įranga bei medžiagomis. Geru žodžiu reikia paminėti Antaną Kižį, kuris greitai suprato mūsų darbo specifiką ir įsteigė to meto sąlygomis puikią fotolaboratoriją. Kiek vėliau atėjo dirbti fizikas Vytautas Tatolis, kuris pamėgo savo darbo sritį ir parengęs disertaciją, apsigynė ją Rygos universitete.
      Raštvedybai ir buhalterijos darbams tvarkyti ministras mums paskyrė Verutę Žvirblytę-Norkūnienę, kuri ne tik puikiai tvarkė jai pavestus reikalus, bet galima buvo tartis ir kitais kylančiais klausimais. 1959 m. į mūsų laboratoriją atvyko jau daugeliui žinomas darbuotojas Aleksandras Štormas iš Maskvos, baigęs aspirantūrą. Ministras jį paskyrė laboratorijos vedėju. Mes, supratę, kad jis užsiims vadyba, netrukus pastebėjome, kad jis ėmėsi ir ekspertinio darbo. Alikas, kaip jį netrukus ėmėme vadinti, greitai tapo mūsų kolega-bičiuliu ir atrodė, kad esame pažystami ir dirbame seniai.
     Susipažinęs su didesnę darbo patirtį turinčiomis ekspertinėmis įstaigomis, o taip pat dėka jo nepaprasto sugebėjimo bendrauti, Alikas pasikvietė iš Maskvos Visąsajunginio instituto, didesnę patirtį turintį kolegą Glebą Michitarovą. Jo atvykimas į mūsų laboratoriją buvo didelė paspirtis, steigiant vieną po kitos taip reikalingas ekspertizių rūšis bei atliekant mokslo tiriamąjį darbą. Tai paspartino laboratorijos augimą ir norą kilti laipteliu aukščiau, įgyti instituto statusą. Juridinės komisijos prie Ministrų Tarybos pirmininko V. Deksnio remiamo ir šių šaunių vyrų A. Štormo ir G. Michitarovo pastangomis Maskvos juridinėse įstaigose buvo įrodyta, kad mes verti Instituto vardo, jis buvo įkurtas 1961 metais“. 
     Nors akademinė ir profesinė veikla buvo pakankamai intensyvi, disidentinis darbas dėl to nenutrūko, todėl 1973 m. A. Štormui priverstinai teko išvykti iš Tarybų Sąjungos. Įsilieti į kitos šalies gyvenimą buvo nelengva, tačiau gelbėjo tai, kad turėjo pas ką apsistoti. Pirmoji stotelė buvo Jungtinė Karalystė, kur gyveno jo sesuo Margarita Kagan. Nuo 1974 iki 1989 m. čia dirbo Bradfordo ir Salfordo universitetuose. Gyvendamas užsienyje, A. Štromas dažnai pasisakydavo per Laisvės ir Laisvosios Europos radiją, BBC (Britų transliavimo agentūra, angl. British Broadcasting Corporation) kviesdamas Lietuvos išeiviją konsoliduotis ir politiškai kryptingai veikti siekiant atgauti Lietuvos nepriklausomybę.
       Norėdamas atkreipti pasaulio dėmesį į amoralią politinę padėtį Tarybų Sąjungoje, Aleksandras Štromas neapsiribojo tik pasisakymais per radiją. 1985 m. jis aktyviai įsijungė į emigrantų inicijuotą kelionę nedideliu laiveliu „Baltic Star“ po Baltijos jūrą ir, kaip mena Tomas Venclova, buvo jos spiritus movens. Ši kelionė-akcija susilaukė nemažo visuomenės dėmesio. Ji prasidėjo nuo Stokholmo ir toliau tęsėsi paeiliui prisiartinant prie Klaipėdos, Liepojos ir Talino uostų. Šis simbolinis priartėjimas buvo ryškus priminimas Vakarų pasauliui apie destruktyvius santykius tarp tarybinės sistemos ir  jos piliečių, o kartu ir apie trijų Baltijos šalių likimus. Tada iš disidentų plaukė tik nedidelė grupelė žmonių: Aleksandras Štromas, jo žmona Violeta Rakauskaitė, Vladimiras Bukovskis,  Peras Ahlmarkas  ir Tomas Venclova. Paskutinė maršruto stotelė - Helsinkis, kur plačiau aptarti esamą Baltijos šalių padėtį buvo sukviesti įvairių šalių disidentai ir žurnalistai.
       1989 m. gavęs Hilsdeilio koledže (Hillsdale College) profesoriaus vietą, Aleksandrėas Štormas persikėlė gyventi į JAV, Mičigano valstiją. Kaip vizituojantis profesorius dažnai buvo kviečiamas skaityti paskaitas Čikagos universitete, Bostono koledže (Boston College) bei žymiajame Huverio institute (Hoover Institute, Kalifornija). Vesdamas įvairius politologijos ir sovietologijos kursus ir publikuodamas daugybę knygų bei straipsnių, A. Štromas tapo žinomu Vakarų pasaulio sovietologijos specialistu, sugebėjusiu pateikti Vakarų mokslo pasauliui naujų ir svarių įžvalgų šioje politologijos srityje. Viena tokių labiausiai gluminančių Vakarų sovietologus buvo greito Sovietų Sąjungos žlugimo prognozė.
      Čia gyvenant, Aleksandro Štromo ir jo žmonos Violetos Rakauskaitės namai visada buvo atviri ne tik bičiuliams, bet ir šiaip atvykusiems iš Lietuvos. Gyvenimą kartu mielai prisimena dr. Jokūbas Žiburkus, kuomet studijavo Hilsdeilio koledže, o dabar esantis Hiustono (JAV) universiteto biologijos mokslų daktaras, Darius Ūdrys – žurnalistas ir politikos apžvalgininkas bei kiti.
       Aleksandras Štromas buvo įvairių Britanijos ir tarptautinių mokslo asociacijų bei draugijų narys. Jis yra pripažintas mokslininkas pasauliniu mastu ir bendravo su daugeliu politikos mokslo atstovų. Ryškiausi jų yra Leszek Kołakowski, Oxfordo profesorius Archie Brown, Čikagos universiteto politinių mokslų garsenybė Morton Kaplan, garsus Amerikos politologas, Bradfordo universiteto taikos studijų instituto kolega Peter van den Dungen ir be abejo Goffrey Hosking, tyrinėjęs Rusijos ir Tarybų Sąjungos istoriją bei politinę areną ir ypatingą dėmesį skyręs M. Gorbačiovo valdymo laikotarpio pokyčiams.
        Ne tik čia minėtieji, bet ir dar daugelis kitų Aleksandrą Štormą mena kaip puikų mokslininką, kolegą ir artimą bičiulį. Jo palikti darbai reikalauja plataus ir gilaus tyrinėjimo, todėl kol kas daugelis jo minčių mums vis dar lieka neištirtomis platybėmis, slepiančiomis savyje daugybę naujų idėjų ir sprendimų.

Nuoširdžiai dėkojame Lietuvių išeivijos institutui už nuotraukas, o Violetai Rakauskaitei už suteiktą naudingą informaciją ir paramą rengiant A. Štormui skirtą renginį ir šią  parodą.

 

Vyr. fondų saugotoja
Laima Žukauskaitė

atgal į parodą..

*Rašytojas ir disidentas Andrejus Siniavskis, ekscelencijos arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus bendražygis, Sovietų Sąjungoje persekiotas ir kalintas, vėliau ištremtas į Vakarus. Sorbonos universiteto Paryžiuje profesorius.