Česlovas Laurinavičius

DĖL ANTANO VENCLOVOS POLINIO APSISPRENDIMO MOTYVŲ IR KAINOS

Antano Venclovos įvaizdis dabartinėje Lietuvos istorinėje atmintyje tikriausiai negalėtų būti priskirtinas prie teigiamų. Bendradarbiavimas su komunistais bei su sovietiniais okupantais smarkiai komplikuoja jo, kaip žymaus rašytojo, intelektualo ar šiaip padoraus žmogaus atminimą. Tačiau neatmestina prielaida, jog šiandieninis negatyvus Venclovos paveikslas nebūtinai toks išliks ateityje ir po kurio laiko jis gali pasikeisti, nors ir ne taip drastiškai, kaip jis kito per pastaruosius 20–15 metų. Tokią prielaidą verčia daryti ta aplinkybė, kad Lietuva šiandien, deja, vis dar nėra suradusi savo optimalaus gyvavimo būdo, ji vis dar tebėra ieškojimų stadijoje, nors ir ne tokių dramatiškų, kokie buvo XX amžiaus viduryje ar net amžiaus pabaigoje. Antra, Lietuva vis dar neturi – arba tiksliau, vengia turėti daugiau ar mažiau objektyvų supratimą apie savo ne tokių senų laikų praeitį, ir belieka tikėtis, kad prie to supratimo vis dėlto po truputį bus artėjama, ir tam artėjimui, galbūt, kiek nors pasitarnaus ir ši konferencija Antanui Venclovai paminėti (A.Venclovos 100-osioms metinėms skirta mokslinė konferencija įvyko 2006 m. balandžio 3 d. Vilniuje, A. Venclovos name muziejuje).
Po šiek tiek gilesnės pažinties su Venclovos gyvenimo raida bei jo asmenybe tenka prisipažinti, kad prie jo nesinori klijuoti nei išdaviko, nei netgi kolaboranto etiketės. Pirmiausia todėl, kad jam neišeitų primesti ydų, būdingų „parvežusiems Stalino saulę“ personažams, būtent, ypatingo garbės ar valdžios siekio, beatodairiško susitapatinimo su sovietine agentūra, pagaliau nutrūktgalviško ar šiaip avantiūristiško elgesio. A.Venclovos asmuo anų įvykių fone kur kas labiau verčia telkti dėmesį ne į vienokias ar kitokias asmenines ydas, bet į kur kas objektyvesnes aplinkybes, iš kurių labiausiai į akis krentančios būtų šios:
pirmoji – ta, kad 1940 m. birželį įsiveržusią į Lietuvą Raudonąją armiją sveikino žymi dalis Lietuvos gyventojų, ypač nelietuvių Vilniuje bei Kaune; antroji – kad reikšminga dalis lietuvių kultūrininkų buvo nusistačiusi bendradarbiauti su sovietais.
Akivaizdu, kad tos aplinkybės liudija apie rimtą anos Lietuvos valstybės vidinę krizę bei apie gilius plyšius jos visuomenėje, nekalbant jau apie tai, kad ta krizė bei tie plyšiai buvo būdingi ne tik Lietuvai, bet ir aplinkiniams kraštams, ir apskritai, krizė, galima sakyti, buvo anos epochos atpažinimo ženklas.
Žinoma, objektyvios aplinkybės – kad ir kokios jos būtų – nepanaikina asmeninio apsisprendimo atsakomybės. Bet A.Venclovos apsisprendimo angažuotis Sovietų Sąjungai kazusas, regis, gali pasitarnauti galimybei netelkti viso dėmesio į žmogiškąsias silpnybes, kurių, aišku, būta, bet pamėginti aiškintis būtent bendresniąsias anos Lietuvos valstybės žlugimo priežastis. Taigi pabandysiu iliustruoti, kaip Antano Venclovos biografija liudija apie lietuvio inteligento ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos valstybės susvetimėjimą.
Pirmas konfliktas, kurį galima įžvelgti tarp A.Venclovos, beje, dar visai jauno, ir Lietuvos valstybės, buvo klausimas dėl Bažnyčios statuso toje valstybėje. Žinia, kad vadinamoji Kauno Lietuva buvo stipriai klerikalizuota, joje bene vienintelėje iš to meto Europos valstybių (išskiriant gal tik Portugaliją) nebuvo civilinės metrikacijos, Bažnyčia Lietuvoje per atitinkamas politines bei visuomenines organizacijas turėjo didelę įtaką visose valstybės gyvenimo srityse, ir toji aplinkybė kūrė stiprų diskomfortą tiems Lietuvos piliečiams, kurie turėjo sekuliarizuotą ar materialistinę pasaulėžiūrą arba tiesiog nepriklausė įvairioms krikščionių demokratų organizacijoms. A.Venclova kaip tik būtų priskirtinas prie pastarųjų, nors, regis, pats anaiptol nebuvo užkietėjęs ateistas – ir netgi kai kurie jo gyvenimo epizodai liudija, kad jis nebuvęs abejingas ir transcendentui – tačiau jam buvo nepriimtina bažnytinė prievarta – apie tai liudytų dar gimnazijoje jo rašinys apie inkviziciją, jį taip pat erzino klerikalinė korupcija, su kuria jis susidūrė jau atvykęs studijų į Kauną, o kai atėjo metas vedyboms, jis, kaip ir daugelis kitų, turinčių panašius įsitikinimus, turėjo vykti į Klaipėdos kraštą, kuriame priešingai nei pagrindinėje Lietuvoje veikė liberalesni įstatymai.
Antras konfliktas tarp A.Venclovos ir Lietuvos valstybės sietinas su nacionalizmu, kuris Lietuvoje turėjo stiprų etnokultūrinį užtaisą ir buvo nukreiptas prieš vadinamąsias tautines mažumas, pirmiausiai prieš lenkus ir žydus. O A.Venclova priskirtinas prie tų Lietuvos gyventojų, kurie nebuvo linkę į etnokultūrinį uždarumą ir kurie visuomenės politinei sąrangai pirmenybę teikė daugiau socialinėms, o ne etninėms dimensijoms. Regis, dėl tokių savo nuostatų A.Venclova be didesnio diskomforto galėjo ieškotis darbo iš pradžių žydų gimnazijoje Kaune, o vėliau etniškai maišytoje Klaipėdoje.
Trečias konfliktas susijęs su Lietuvos valstybės bejėgiškumu tarptautinėje arenoje. Nors ir nebūdamas nacionalistas tradicine prasme, A.Venclova skaudžiai išgyveno Lietuvos bejėgiškumą konflikte su Lenkija dėl Vilniaus ir su Vokietija dėl Klaipėdos. Nežinia, ar A.Venclova buvo skaitęs Romaną Dmovskį bei susipažinęs su panslavistinėmis koncepcijomis. Greičiau imanentiškai suvokdamas tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos teritorinį susietumą su Lietuva Venclova, regis, nematė kito kelio Lietuvai, kaip pasiduoti Rusijos globai. Tiksliau – Sovietų Sąjungos, nes Venclova, atrodo, dėjo viltis į SSRS konstitucijoje fiksuotą sąjunginių respublikų suverenumą.
Ketvirtas konfliktas sietinas su aukščiau minėtais antruoju bei trečiuoju. A.Venclovai buvo nepriimtinas nacionalizmas ir ypač ta jo forma, kokia jis įsigalėjo Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui. A.Venclova lengvai užsikrėtė vadinamąja antifašistinio Liaudies fronto idėja, kuri buvo puoselėta Vakarų kairiųjų intelektualų, ypač Prancūzijoje, ir kuri nemaža dalimi objektyviai orientavo į Sovietų Sąjungą, kaip anacionališkai suręstą valstybę – šiuo požiūriu, kaip į natūralią atsvarą fašizmui. Antra, Liaudies fronto idėja taip pat tapo savotiška reakcija į Vakarų valstybių pasirinktą A.Hitlerio Vokietijos bei B.Mussolinio Italijos nuraminimo politiką, kuriai po tam tikrų dvejonių buvo pasidavusi ir Lietuva.
Čia tenka pastebėti, kad A.Venclova, jausdamas antipatiją fašizmui, regis, nelabai suprato jo totalitarinę esmę, todėl įvyko, mano galva, du reikšmingi orientaciniai nukrypimai. Pirmiausia A.Venclova be didesnių išlygų ir, žinoma, klaidingai fašizmo etiketę klijavo Antano Smetonos rėžimui. Antra, vėlgi be didesnių išlygų, A.Venclova teigiamai arba net su entuziazmui žiūrėjo į Sovietų Sąjungą, kuri jam asocijavosi su taikingumu bei socialiniu progresu ir kurios prieglobstyje jis matė perspektyvą ir Lietuvai. Iš čia kilo ir Venclovos sąlytis su komunistais ir netgi su sovietine rezidentūra Lietuvoje – su SSRS atstovybe.
Tiesa, kaip leidžia spręsti žinomi dokumentai, tas A.Venclovos sąlytis nebuvo taip besąlygiškai determinuotas, kaip kitų veikėjų (pavyzdžiui, Justo Paleckio arba Vinco Krėvės-Mickevičiaus), ir – netgi drįsiu pastebėti – nebūtinai turėjo vesti į pražūtingas Lietuvos valstybei pasekmes. Pabandysiu tą savo spėjimą iliustruoti konkrečiu pavyzdžiu.
Venclova bene pirmą kartą apsilankė sovietinėje atstovybėje tik 1939 m. birželio 2 d. Ten jis kartu su dar 50 Lietuvos opozicijai priskiriamų visuomenininkų buvo pakviestas pasižiūrėti Sergejaus Eizenšteino filmo „Aleksandras Nevskis.“ Toji akcija balansavo ant nelegalumo ribos, kadangi Lietuvos cenzūra filmą buvo uždraudusi. Uždraudimo motyvas toks: filmas vaizdavo atkirtį riterių agresijai XIII amžiuje ir asocijavosi su 1939 m. pirmojoje pusėje Sovietų Sąjungos dar oficialiai tebevykdoma kampanija kuriant kolektyvinio saugumo sistemą prieš galimą Vokietijos agresiją. Tačiau tokios sistemos kūrimas bei propagavimas kirtosi su Lietuvos tuo metu vykdoma neutralumo politika.
Iš šių dienų žiūrint akivaizdu, kad toji Lietuvos neutraliteto politika nieko gera Lietuvai neatnešė. Iš esmės dėl to, kad tai nebuvo tikras neutralitetas, o faktiškai tarnavo Vokietijos planams. Tam tikri sluoksniai prezidento A.Smetonos aplinkoje jautė tokios politikos pavojus ir buvo linkę ieškoti kelių, kaip tą neutraliteto politiką koreguoti, kad ji netrukdytų tuo metu vykstančioms Sovietų Sąjungos deryboms su Anglija bei Prancūzija dėl mažųjų šalių garantijų. Tačiau toks posūkis buvo labai rizikingas, ir A.Smetona tam nesiryžo. Viena rimtų priežasčių – silpstančios A.Smetonos pozicijos. Opozicijoje esanti stipriausioji jėga – krikščionys demokratai tuo metu laikėsi linijos – jokiu būdu nekeisti kurso ir neleisti Lietuvos įtraukti į garantijų sistemą, kurioje dalyvautų ir SSRS.
Sovietinėje atstovybėje, regis, žinota apie nuotaikas A.Smetonos aplinkoje ir todėl ieškota kelių, kaip jas paskatinti. Panašu, kad tam tikslui buvo organizuota ir filmo „Aleksandras Nevskis“ peržiūra. Filmą žiūrėjusi publika vokiečių riterių triuškinimo kadrus lydėjo plojimais. Petras Cvirka netgi parašė pagiriamąją recenziją filmui ir tos recenzijos pabaigoje riterių sutriuškinimą ant Čiudo ežero reikšmingai sugretino su Vytauto pergale Žalgirio mūšyje. Vis dėlto abejotina, ar sovietų atstovybę lankanti publika buvo linkusi rimtai svarstyti tokias subtilybes, kaip daugiapakopių garantijų klausimai. Kaip rodo kol kas žinomų dokumentų kompleksas, jai kur kas labiau rūpėjo A.Smetonos režimo nuvertimas ir socialinės revoliucijos įgyvendinimas Lietuvoje. O tokiame kontekste minimo filmo demonstravimas – kaip ir apskritai visa SSRS atstovybės Lietuvoje veikla – tarnavo ne Lietuvos valstybės gelbėjimo galimybei, bet tiesiog didino Sovietų Sąjungos įtaką Lietuvoje ir artino Lietuvos absorbcijos perspektyvą.
Ar suvokė pats A.Venclova sudėtingas prieškario krizės peripetijas? Abejotina. Regis, labiau bus pagrįsta teigti, kad A.Venclovos, kaip tipiško menininko politinėms pažiūroms bei politinei pozicijai buvo būdingas idealizmas, jei ne naivumas. Jis sudėtingas politines problemas reflektavo sinkretiškai, be didesnės jų artikuliacijos, ir šiuo požiūriu A.Venclovos, kaip ir kitų lietuvių kultūrininkų entuziazmas 1940 m. atėjus Raudonajai armijai, regis, ne ką tesiskyrė nuo savo laiku ispanų ar vokiečių kultūrininkų demonstruoto entuziazmo atėjus Napoleono armijai. Verta pakalbėti ir apie dar vieną konfliktą tarp A.Venclovos ir smetoninės Lietuvos. Jis sietinas su inteligento socialiniu statusu visuomenėje. Reikalas tas, kad A.Venclova, kaip ir daugelis kitų nepriklausomoje Lietuvoje iškilusių kūrybinių inteligentų, jau nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos jautėsi pajėgūs šeimininkauti Lietuvos viešojoje erdvėje. Tokį jausmą skatino tiek jų įgimti talentai bei įgytos žinios, tiek ir ta aplinkybė, kad jaunoje ir savo mase valstietiškoje Lietuvos visuomenėje bendras kultūros lygis buvo, švelniai tariant, neaukštas. Tačiau dėl įsigalėjusio politinio režimo ypatybių tos naujai išaugusios kūrybinės įžymybės nuo politinio gyvenimo praktiškai buvo atribotos, o jų intelektualinė bei visuomeninė veikla – griežtai režimo kontroliuojama. Nebuvo jos patenkintos ir savo materialine padėtimi.
Venclova vienoje savo atsiminimų vietoje netikėtai pacituoja tokią V.Krėvės kartą išsakytą repliką: „Jeigu aš būčiau A.Smetona, aš daryčiau kitaip. Sušaukčiau rašytojus, pavaišinčiau, gerus pinigus mokėčiau... Jie, be abejo, parašytų šį tą gero, o ir mane pagarbinti neužmirštų... Neprotingas vyras A.Smetona, neprotingas..“
Nors A.Venclova šią citatą stengiasi pateikti kaip eilinį ir nelabai nereikšmingą juoką, tačiau visų jo atsiminimų kontekste toji citata visai neatrodo nereikšminga. Štai kitoje vietoje rašydamas apie savo įspūdžius iš Sovietų Sąjungos apie tenykščių rašytojų padėtį jis taip teigia: „...Jei [rašytojas] nori, gali gauti stenografistę ar mašininkę...Jei rašytojas rašo veikalą, pvz., iš geležinkeliečių gyvenimo, rašytojų namų valdyba, jam pareiškus noro, gali sukviesti pačių geležinkeliečių ir šios srities specialistų. Jis gali juos kvosti, kas jam reikia užsirašyti. Jam sudarytos sąlygos važinėti po visą valstybę ir studijuoti gyvenimą. Nemaža rašytojų turi vilas ir savo automobilius... Be abejo, geriau gyvena tie rašytojai, kurių veikalai pasiekia didesnius tiražus... Bet kiekvienas, net pradedantysis, apsuptas tokio rūpestingumo, jog laisvai gali pareikšti savo talentą, sugebėjimus ir išaugti.“
Taigi ar ne simptomatiška metamorfozė įvyksta Lietuvoje 1940 m.: lietuvių rašytojai bei menininkai, smetoninėje Lietuvoje buvę nustumti į tam tikrą visuomeninio gyvenimo kampą, staiga tampa liaudies vyriausybės nariais, aukščiausiųjų tarybų deputatais, jų portretai mirga spaudos puslapiuose, jų kalbų klausosi susirinkusios minios – vienu žodžiu, jie tampa tikraisiais viešosios erdvės čempionais...
Žinoma, kyla klausimas – ar nesigailėjo A.Venclova vėliau, kai sovietinę tikrovę pamatė kasdienybėje, o ne kaip turistas? Aiškesnių ženklų, kad gailėjosi, nepavyko aptikti. Regis, ta sovietinė tikrovė gana ilgą laiką ne per daugiausiai kirtosi su jo pasaulėžiūra. Tiesa, tam tikra trintis tarp jo ir sistemos pastebima jau nuo pirmųjų sovietmečio metų. Vadinamajame “liaudies seime” A.Venclovos kalba išsiskyrė nuo tikrųjų komunistų kalbų, nes A.Venclova akivaizdžiai stengėsi pabrėžti LTSR konstitucijos teikiamas garantijas. Kiek vėliau A.Venclova buvo kritikuotas už per didelį buržuazinių specialistų kiekį jo vadovaujamame Švietimo komisariate. A.Venclova nepritarė 1941 m. birželio trėmimams. Tačiau visa tai, regis, rimčiau neatsiliepė nei A.Venclovos pažiūroms į sistemą, nei jo statusui sistemoje. Žinoma, daug ką galima buvo tarsi „nurašyti“ dėl karo bei pokario sunkumų arba dėl vadinamosios klasių kovos.
Bet po J.Stalino mirties prasidėjus vadinamajam atodrėkiui, A.Venclova ima reikštis kaip tipinis nacionalinis komunistas. Tik, deja, tas lietuviškas nacionalinis komunizmas labai panašus į šešėlius – jie lyg ir liudija kažką esant, tačiau neaišku – ką iš tikrųjų.
Šiaip ar taip, A.Venclova kovoja, kad būtų sugrąžinti į Lietuvos kultūrinį gyvenimą Čiurlionis, Baranauskas, Maironis... O 1955 metais jo iniciatyva Lietuvoje pasirodo gana keistas leidinys – Arnoldo Cveigo romanas „Karaliaus kėlimas į sostą“, kurio lietuviškas leidimas pavadintas „Mindaugas II“. Keistas ne tik dėl to, kad romanas asocijavosi su labai įdomiu Lietuvos valstybės kūrimosi epizodu – 1918 m vasarą planuotu Lietuvos skelbimu konstitucine monarchija. Tiesa, romane apie tą epizodą kaip ir apskritai apie Lietuvą – vos kelios užuominos. Jame dėmesio centre – kaizerinės Vokietijos militarinės mašinos žlugimas.Tačiau dėmesį patraukia leidinio pratarmėje įdėtas paties A.Cveigo parašytas sveikinimas „lietuvių tautai“. Tame sveikinime, be kita ko, yra ir tokia frazė: „Šiandien Lietuva laisva ir stipri ir Tarybų Sąjungos sudėtyje yra sukūrusi savo valstybę.“ Nenuostabu, kad toks leidinys sovietinėje Lietuvoje negalėjo būti populiarinamas. Sakoma, kad dabar tą knygą Lietuvoje galima rasti tik Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje.
Apskritai tikėtina, kad jeigu atodrėkis Sovietų Sąjungoje nebūtų pasibaigęs, A.Venclova, matyt, būtų tapęs vienu iš „socializmo su žmogišku veidu“ Lietuvoje gynėjų. Tačiau nuo 1968 metų veržlės buvo vėl prisukamos, ir A.Venclova iki mirties tą grįžimą atgal neabejotinai buvo spėjęs pajusti. Atrodo, kad tik tuomet jis sudvejojo dėl savo pasirinkto kelio teisingumo. Bent jau tokių užuominų galima rasti įvairių amžininkų atsiminimuose apie A.Venclovą. Pavyzdžiui, Juozas Paukštelis labai subtiliai perteikia A.Venclovos nusiteikimo žymaus rašytojo Knuto Hamsuno atžvilgiu evoliuciją – nuo visiško ignoravimo dar esant pilnam jėgų iki gilaus įsijautimo į to tragiško likimo norvego kūrybą jau gulint ligos patale.
O Mykolas Sluckis pačiame Venclovos asmenyje įžvelgia egzistencinį tragizmą, nes savo atsiminimus baigia tokia fraze: „Poetas suvokė didžiąsias laiko pamokas – tą skaudžią tiesą, kad spręsdama globalinius uždavinius, istorija neišsprendžia jos kūrėjams amžinų žmogiškos būties mįslių. Dažniausiai jas sprendžiame kaip kas išmanome, kai jau nebėra jaunystės veržlumo, klausydamiesi paskutiniųjų savo puslapių šnarėjimo...“