Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos |
Petras Cvirka prieš mirtį gyveno Vilniuje, Sniadeckio g. 8, Rašytojų Sąjungos namuose, tuojau įėjus, pirmajame aukšte nuo dešinės. Perėjus per šaltą ir nejaukų kambarį, grįstą plytelėmis, įeidavai į jo kambarį, labai kukliai apstatytą. Šiame kambariukyje jis parašė paskutines savo noveles, čia jis miegodavo, o dirbdavo viršuje, kabinete – didžiuliame kambaryje su olandiškomis krosnimis. Čia jis ėjo Rašytojų S[ąjun]gos Valdybos Pirmininko pareigas, kurių visa siela nekentė. Jis buvo joks administratorius: tam jam trūko nuoseklumo, organizacinių gabumų. Jis man pasakojo, kaip CK jį privertė būti pirmininku, nepaisant jo pastangų nesutikti. Keliuose posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas pirmininko klausimas, jis, kaip sakėsi, buvęs privarytas prie verksmų. Jo šeima (žmona ir sūnus) gyveno Kaune (Trakų g. 27), gražiame atskirame namelyje, kuriame dabar, mano pasiūlymu, atrodo, bus įrengtas velionio vardo muziejus. Jo svajonė, karui pasibaigus, buvo gyventi laisvai, turėti daug laiko skaityti, galvoti, rašyti. Visos tos svajonės sugriuvo. Jis buvo priverstas gyventi Vilniuje. Galvojo į Vilnių perkelti šeimą, bet jokios pastangos gauti butą nedavė rezultatų. Galų gale jis surado namuką greta manęs (Uosto g. ant kalno), kurį jam buvo pažadėta atremontuoti. Jis labai džiaugėsi ir galvojo, kad remontas prasidės š. m. [1947] gegužės pirmosiomis dienomis. Deja, nelemta jam buvo jame įsikurti. Pastaruoju laiku pas mus jis užeidavo labai dažnai – beveik kas antrą dieną. Mano žmona stengdavosi jį pavaišinti, bet jis mažai tevalgydavo ir beveik visai negerdavo. Jį labai mėgo mano 9 metų sūnus Tomas – Petras visada rasdavo bendrą kalbą – vaikišką ir drauge vyrišką – su berniuku, pasakodavo jam įdomiausias istorijas, stebėjosi vaiko protu ir išsilavinimu. Aš netgi manau, kai mano sūnus ėmė daugiau prisirišti prie jo, negu prie manęs. Mano sūnų jis įkalbinėjo įsitaisyti autografų knygą, kurią „po šimto metų jis galėsiąs už gerus pinigus parduoti į muziejų“, ir toje knygoje pats parašė pirmą įrašą: „Ir taip viskas prasideda dėde Petru, arba iš dėdės Petro. Petras Cvirka“. […] Antanas Venclova, 1947.V.10 Daugiau Antano Venclovos prisiminimų apie Petrą Cvirką.. |
******************
Parodą parengė Birutė Vagrienė ir Neringa Mockutė
© Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, 2009