D. Mitaitė. Tomas Venclova. Biografijos ir kūrybos ženklai, Vilnius, 2002, p. 55-57

 

Septintasis dešimtmetis T. Venclovos gyvenime – tai rimtų semiotikos studijų pradžia. Semiotiką išmanyti, tuometine jo nuomone, labai reikalinga, nes ji „griežtai pasisako prieš blogąsias humanitarinių mokslų tradicijas, šablonus ir štampus <...> Vietoje frazeologijos, rašinių neaiškiomis temomis, miglotų samprotavimų ir impresijų semiotikai siūlo lentelę, formulę, griežtus terminus, logiką" (T. Venclova, „Semiotikos mokykloje", Pergalė, 1966, Nr. 12, p. 170). 1966 metais T. Venclova dalyvavo semiotikų vasaros mokykloje Kaariku netoli Tartu, kur drauge su Trauberg-Čepaitienė skaitė pranešimą tema „Dėl etinių sistemų tipologijos". Į Kaariku, be kitų mokslo pasaulio įžymybių (Piotro Bogatyriovo, Vladimiro Toporovo, Viačeslavo Vs. Ivanovo, Boriso Uspenskio ir kt.), tais metais buvo atvykęs ir vienas žymiausių to meto kalbininkų, buvęs Maskvos ir Prahos lingvistinių ratelių vadovas Romanas Jakobsonas, gyvenęs Jungtinėse Valstijose. Su Jurijumi Lotmanu ir jo šeima T. Venclova susidraugavo, gana daug bendraudavo, lankydavosi jo namuose, o 1967 metų pavasarį Lotmano paprašytas skaitė lietuvių literatūros kursą Tartu universitete. Tai buvo pirmas toks kursas po 1904-ųjų, kai lietuvių literatūrą Tartu dėstė Jekabsas Lautenbachs-Jūsminšas. Paskaitų klausytis ateidavo ne tik studentai, bet ir universiteto dėstytojai. O 1968 metų pavasarį Lotmanas Vilniuje skaitė paskaitų ciklą „Meninio teksto analizės principai". Vienu metu Lotmanas netgi tikėjosi, kad semiotikos studijų centrą iš Tartu galima perkelti į Vilnių, tačiau iš tiesų tai buvo nerealu.

T. Venclova pradėjo galvoti ir apie mokslininko karjerą, todėl 1970-ųjų birželio 2 dieną Tartu universitete išlaikė kandidatinį rusų literatūros teorijos ir istorijos egzaminą. Atsakymus į visus tris klausimus (meninio vertimo teorijos mokslinė problematika, XX amžiaus pradžios rusų žurnalistika, dabartinis rusų-lietuvių literatūrų ryšių tyrimas) komisija, kuriai pirmininkavo pats Lotmanas, įvertino penketais. Tačiau pradėta rašyti disertacija apie Jurgį Baltrušaitį liko nebaigta iš dalies dėl to, kad Baltrušaitis disertantą nelabai tedomino, iš dalies todėl, kad jau labai nebesinorėjo grįžti prie universitete ragautų marksizmo studijų ir laikyti privalomą egzaminą. Iš pradėto darbo liko rankraštinis Baltrušaičio eilėraščių rinkinio Zemnyje stupeni dažnumų žodynas, keli specialistų labai gerai įvertinti straipsniai. Apie vieną iš jų leningradietis profesorius Jefimas Etkindas autoriui rašė: „Jūs man atsiuntėte puikų straipsnį <...> Jūsų metodas tikslus ir nepalieka nuošalyje meno kaip dažnai pasitaiko tiksliesiems metodams (J. Etkindo laiškas T. Venclovai, 1973.1. 25, LLTI rankraščių skyrius, F 95/23). Dar 1966 metais užsimezgė kontaktai ir su Paryžiaus semiotikos mokykla, su Algirdu Juliumi Greimu, kuris Lenkijoje vykusiame kongrese išgirdęs, kad semiotikų susibūrimuose Tartu T. Venclova yra vienintelis Lietuvos atstovas, rašo jam laišką, džiaugdamasis, kad judviejų interesų sferos sutampa, ir apgailestaudamas, jog „Vilniuje nėra daugiau šiais klausimais besidominčių" (A. J. Greimo laiškas T. Venclovai, 1966. XII. 29, LLTI rankraščių skyrius, F 5/2922). Siekdamas, kad jų atsirastų, 1966-ųjų lapkričio 3 dieną Vilniaus universitete T. Venclova paskelbia semiotikos būrelio steigiamąjį susirinkimą, į kurį kviečia visus, besidominčius „kalbos, meno, tautosakos, filosofijos, matematikos klausimais" (Skelbimas, pranešantis apie semiotikos būrelio steigiamąjį susirinkimą, LLTI rankraščių skyrius, F 95/72). Tokių susirinkimų, skirtų literatūros ir mito santykiams, struktūrinės po­etikos sukūrimo galimybėms ir kitoms problemoms, buvo keletas. (Po trijų dešimtmečių Kęstutis Nastopka, vienas iš to būrelio narių, virtęs bene rimčiausiu lietuvių semiotiku greimininku, sėkmingai išdėstė lotmanisto T. Venclovos aksiologines nuostatas, sutalpindamas jas į Greimo semiotinį kvadratą (Žr. K. Nastopka, „Tomo Venclovos tekstai", Metai, 1997, Nr. 8, p. 123-131). Taip vienas semiotikas pasveikino kitą su jubiliejiniu gimtadieniu.)