Padėkos diena
Bala pašlaitėj tvoskia metalu. Arklys rupšnoja dygiaodę veją. Aštuonios moters triūsia prie stalų Rudens ir lygumos centre. Ohio Savaitgalį prisodrina rasa.
Lomoj rūdija klevas (ar vagonas, Neatskiriu). Tankėjanti šviesa, Wisconsinas, Dakotos, Oregonas
Ir Orionas. Viešpaties griūtis
Virš prarastos erdvės. Kol nykų plotą Vienodais dūžiais trupina širdis,
Tebus už naują žemę padėkota.
Ji man neperregima, bet gyva.
Aš jai neperregimas, bet sakyčiau,
Jog Odisėją persenęs šuva Veikiau pažins ne tėviškėj, o šičia.
Dėkoju už atsakymus, kurių Bemiegis protas vytis nebespėja, Už tai, kad naują vandenį geriu, Už būsimas žoles. Už kantrų vėją Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorj, Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.
Uz juodą sferų muziką. Už tai, Kad ši diena ją visą sutalpino. Įpratę būti prieblandoj, daiktai Atsikartoja šiapus vandenyno. Trys laikrodžiai sustoja į kertes. Tinklainė, nebijodama suklysti, Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.
Iš knygos
Tomas Venclova .
Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p.88-89.
|