Ruduo Kopenhagoje
Iš drakono nasrų
plūsta Baltijos vandenys. Blykčioja bronzinis nagas.
Aštriabriaunė srovė čaižo erdvę tarytum botagas
ir pavirsta garu
virš fontano taurės.
Atminty ne iš karto užsiveria spragos,
ir pažįstami debesys ritasi virš Kopenhagos
iš kairės,
kai žvelgi į pietus.
Juos palydi skardiniai stogai, apkapotos ir purvinos liepos,
šimtas tūkstančių dviračių. Aidas, trumpam pasislėpęs,
palei uosto vartus,
vėl išnyra šalia.
Drėksta astrai. Raudonais snapučiais puikuojas palėpės,
ir šaligatvį užtveria baržos statmuo, atsiliepęs drungname kanale,
kur gelmė neskaidri.
Tik stovylos įveikia šį rudenį. Šlapias karalius
tiesia vyskupui ranką. Raides ir kryžius pjedestaluos
kantriai graužia sūri
tuštuma,
nes istorija baigias. Išnyksta valstybės ir šalys.
Įsiklausęs girdi: nuo ašigalio atslenka spalis,
o po spalio – žiema.
Ties bulvaro kerte
blandžiai plazda neonas. Keleivis pasideda mantą,
dairos Annos aikštėj, liečia medį, beveik nesupranta, kokiame jis mieste,
nes diena
sklidina juosvo tėviškės prieskonio.Burlaivis brūžina krantą,
ir šiaurietišką vardą – nugludintą gniūžtę sonantų ridinėja
Standų tinklą apkloja
nukryžiuoti vijokliai, nedidelės rožės,
lapų žvaigždės. Už Tivoli plyti trankus geležinkelio ruožas šioj gamtoj nevėluoja
traukinys.
Po vyzdžiais išsilaiko ne tai, kas vadinasi grožis,
o kalkėti smėlynai, skruosto kontūras, eisenos bruožas, horizonto brūkšnys.
Mėgini
į stiprėjantį vėją pečiais atsiremti,
atpažintąją druską ir dumblą pasemti,
bet tamsiam šuliny
kas akimirka slūgsta lygmuo,
ir kelintą jau kartą dėkoji už tremtį,
ir sumoki grynais, pasirinkdamas savąją lemtį.
Tu negrįši namo,
nes kiekvienas atomas seniai
atsinaujino kūne. Sutrikusi sąmonė rausias
kalboje tarsi stalčiuje. Nuosakų, būdvardžių gausmas,
neiginiai,
dalelyčių akla
begalybė, ankšti sakiniai, ir tik protarpiu sausas,
lyg ne mūsų patirtas, bet kvapą užgniaužiantis skausmas
ir tyla.
Švyti saulės dėmė,
vainikuodama įviją bokštą. Apeidamas mūrą,
rodos, užpūti žvakę. Barokinę architektūrą
pavaduoja ertmė,
ir kažkur nearti
už krūmynų ir dykviečių smėlin sugūra
mare, pelagos, thalassa, jūra, vienintelė jūra,
tartum Stiksas plati.
Virš skardžių
keterų, virš putojančių proskynų kaupiasi švinas, pranašaudamas vėtrą ir užmarštį. Lėkštas žemynas atsiduoda skurdžiu
metalu,
ir užsikerta radijas. Tiek ir teliko tėvynės –
tik begarsė grėsmė, tik prakiuręs urano banginis
ant pakrantės uolų.
Tu kol kas dar esi.
Gluosnių replikas lydi granito remarkos.
Du geltonus lapus prieš vidurdienį nukrečia parkas,
įsitempia šviesi
barometro šerdis,
šaltis perima kaulus. Negelbsti megztinis ir švarkas,
ir alsuoja rūkais Kategatas, ir dvelkia ledu Telemarkas,
ir mirtis – tai mirtis.
Tiek ir lieka: patirti suspėjusio traukinio gaidą,
liesti svetimą veidą, rankas ant turėklų,
kai visas žodynas per klaidą
sutampa su įvardžiu „mes".
Magnio speigas nutvieskia pagalvį, paklodę, padėklą,
ir keleivis sukanda dantis ir sumykia, be džiaugsmo
išblokšdamas sėklą
į nuvargintų įsčių gelmes.
Niekada
nesugrįžti namo. Užsisklęsti, pradingti, prasmegti rudeninėj tvirtovėj. Netekti, ko lemta netekti,
kas dar slypi greta
iš senosios erdvės.
Ir tebeplaka širdys, nors gėda ir nuodėmė plakti,
ir skaisti sirena įsiterpia į suteptą naktį
šiapus Zundo srovės.
Iš knygos
Tomas Venclova .
Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 90-94. |