Emigrantė
Tarp kitų, skubesnių naujienų – frazė ragely:
„Ar girdėjai? Senokai. Deja, ji labai kamavos“.
Nežinau, namie ar kitur. Dabar nedažnai
lankausi tuose vitrinų ir tunelių tyruos.
Neatspėju ir mėnesio. Rodos, pavasarį būna
kiek lengviau pasitraukti: juoduojančio sniego,
anglinų pumpurų ir valkų bjauratis apramina,
nes atgimti daros ne taip jau svarbu.Aleksandras, Eduardas,
Ksenija (ji dar gyva). Išsiblaškiusios kartos. Menu tik pūką
ant skruosto, grebluojančią tarseną, dideles pėdas.
Per ryškūs lūpų dažai. Ne iš karto suprantamos akys. Stalčiuose kaspinas, kvitai ir čekiai, jau pusė gyvenimo šičia.
Treji pirmieji metai praslenka veltui –
taip sako visi. Nevisiškai tai, ko tikėjais:
šaltis retuos laiškuos iš gimtinės, kurioj nesikeičia
nei kalėjimų sienos, nei laikraščių skiltys. Už grotų
pirmajam aukšte
reklamos, antenos ir purvas. Ties akiračiu smailas mormonų tabernakulio bokštas nei švirkštas (heroinas,ne opijus
liaudžiai,
šiandien tvirtintų Karlas). Nematau, ar ji vagone,
ar jau sėdi už vairo: vis vien virš galvos grindinys,
betonas, gelžgaliai, būsimas kapas. Patamsyje girgžda liftai. Sausas kontorų korys, kur tavo akcentas
nekliudo, tačiau neteikia vilčių. Nuo skausmo pagelbsti
ne žemynų kaita, o mirtis. Pradžioje ji padidina skausmą.
Iš tikrųjų, tiek laiko. Po smilkiniu renkasi raukšlės,
pro riešą, gal dar labiau pro pirštus prasišviečia kauliukai. Kitam gyvenime buvom pažįstami. Ten sidabravo ožekšniai, skroblynai riedėjo į slėnį. Ne, nieko tarp mudviejų. Ginčai, apie skaitytas eiles, bičiulius. Vieną kartą net barnis prie durų, kur pora beveidžių sfinksų iš juosvo cemento
tikriausiai stūkso ir šiandien. Paskui geresniojoj Bronxo daly molbertas, iškreivintos šaknys, turinčios reikšti
nenykstantį ryšį su tėvynės gamta ir t. t. Nes gamta atsilygins: kūnas nugali sielą, limfos greitkeliu skuba ląstelės,
bronchai džiūsta, ir medikas ištaria graikišką žodį, paaukojantį mus Browno judesiui, šarmui ir rūgščiai.
Debesys, drėgnas granitas, pilkas vandens gomurys. Šitos upės neteka niekur. Prie garažo prislinkęs meškėnas snukeliu pabarbena duris, voverė kibirkščiuoja spygliuos. Įžiūrėdamas pirmą žibintą, beveik negalvoji
apie naktį. Širdis atkakliai tarsi kūdikio kumštis
daužo tai, ko nemoka įvardyti. Lapai apipila šaką,
triūsia skruzdėlės, veidrody blizga dažų buteliukas, neįrėmintos sensta trapecijos, plaštakos, žvaigždės, brangios tik jai. Visa tai buvo senokai.
Kūno gėda ir vargas, kosulys, nenumaldomas išskyrų kvapas, įsipykęs noras, kad tai greičiau pasibaigtų,
abejingi praeiviai. Atleisk man tylą ragely.
Iš knygos:
Tomas Venclova .
Sankirta.
Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2005, p. 45.
|